Lietuvos kariuomenė – iki 1940 m. gyvavusios Lietuvos Respublikos karinių pajėgų visuma. Sąvoka „Lietuvos kariuomenė“ taikytina Lietuvos karinėms pajėgoms, veikusioms nuo 1918 iki 1940 m. Nuo 1990 m. šalį saugo ir gina Lietuvos ginkluotosios pajėgos.
Jau 1917 m. vasarą, Rusijoje įvykus Vasario revoliucijai, susikūrė lietuvių karininkų sąjunga. Pirmo pasaulinio karo frontuose kovoję lietuvių kariai pradėjo organizuotai telktis į lietuviškus dalinius tikėdamiesi grįžti į Tėvynę. Buvo suformuotas pusantro tūkstančio karių lietuvių batalionas Vitebske, atsargos batalionas Smolenske, lietuvių batalionas Rovne, Vytauto Didžiojo batalionas Sibire ir kiti. Tačiau karininkų sąjunga ir daliniai buvo priversti išsiskirstyti po Spalio perversmo, o kai kurie lietuvių kariai išžudyti ar paimti į Raudonąją armiją.
1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, tačiau nei realios valdžios, nei karinių dalinių Lietuvos Taryba dar neturėjo. Pirmieji į Lietuvą jau 1918 m. pradžioje grįžo generolas Jurgis Kubilius, karo gydytojas papulkininkis Vladas Nagevičius, papulkininkis Stasys Nastopka, karininkai Kazys Škirpa, Mykolas Velykis, Petras Ruseckas ir kiti. 1918 m. gegužės 15 d. Lietuvos Taryba pavedė pulkininkui Jonui Kubiliui pasirūpinti lietuvių karo belaisvių grąžinimu į Lietuvą. Spalio mėn. įsteigta Apsaugos komisija, vadovaujama Stasio Šilingo, kuri organizavo lietuvių karininkų grįžimą. Kiekvienoje iš 12 Lietuvos sričių nutarta suorganizuoti savisaugos būrius. 1918 m. spalio mėn. pabaigoje Vilniuje pradėjo rinktis pirmieji savanoriai, bet vokiečiai neleido jų apginkluoti.
Lietuvos kariuomenę ėmėsi organizuoti iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai. Karininkų iniciatyva jau lapkričio 1 d. Vilniuje, vadovaujant Vincui Grigaliūnui-Glovackiui, Lietuvos Tarybos pastato rūsyje imtas kurti 1-asis pėstininkų pulkas. Lapkričio 11 d. ministru pirmininku ir apsaugos ministru tapęs Augustinas Voldemaras manė, kad pirmiausia reikia sukurti miliciją tvarkai šalies viduje palaikyti, o iš išorės apgins Vokietija, kuri buvo įsipareigojusi pagal Kompjeno paliaubas. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę, nes Vokietijos kariuomenė neatlaikė bolševikų puolimo.
1918 m. lapkričio 23 d. premjeras A. Voldemaras pasirašė Apsaugos ministerijai įsakymą Nr. 1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą. Pulkininkas Jonas Galvydis-Bikauskas paskirtas I-o pėstininkų pulko vadu, o pulkininkas J. Kubilius štabo viršininku. Lapkričio 23-oji dabar minima kaip Lietuvos kariuomenės diena.
Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų, valdininkų, gydytojų ir apie 50 savanorių karių. Vokietija pažadėjo Lietuvos kariuomenei materialinę ir ginkluotės paramą. 1919 m. sausio pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, Vyriausybė persikėlė į Kauną. Buvo pradėti organizuoti nauji daliniai visoje Lietuvoje.
Trūko karininkų, todėl buvo paskelbta jų mobilizacija. Bet atvyko tik 400. 1919 m. sausio 25 d. Kaune buvo įsteigta karo mokykla, o jos vadu buvo paskirtas plk. J. Galvydis-Bikauskas. 1919 m. kovo 1 d. iš 8 vokiškų lėktuvų buvo suformuota aviacijos kuopa, o netrukus ir aviacijos mokykla. Priimti laikinieji kariuomenės rūšių statutai. Iki kovo pradžios jau buvo apie 3000 savanorių, o kovo 5 d. paskelbus pirmąją mobilizaciją, kariuomenės kūrimas labai paspartėjo.
1918 m. lapkričio 23 d. atkurta LR kariuomenėLapkričio 23 dieną minima Lietuvos kariuomenės diena. Šią dieną 1918 metais Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo įkurta Apsaugos Taryba ir įsakyta pradėti formuoti pirmąjį Lietuvos kariuomenės pulką. Nuo šios dienos pradėta oficialiai kurti Lietuvos laisvę iškovojusi kariuomenė. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė yra to laikmečio kariuomenės tradicijų tęsėja.
1918 m. atkuriant Lietuvos valstybę buvo nuomonių, kad Lietuvai kariuomenė nereikalinga, nes ji neketino nieko užpulti ir su niekuo kariauti. Tačiau to meto situacija privertė suvokti, kad be savos kariuomenės Lietuva valstybingumo neišsaugos. 1919–1920 m. dar kuriamai Lietuvos kariuomenei teko kautis su trimis priešiškomis kariuomenėmis dėl Lietuvos laisvės ir teritorijos vientisumo išsaugojimo. Lietuvai teko atremti bolševikinės Rusijos puolimą, vėliau bermontininkų priešiškus karinius veiksmus ir lenkų kėslus prisijungti Lietuvos teritoriją prie atkuriamos Lenkijos valstybės.
Šie karai vadinami Nepriklausomybės kovomis. Kariuomenės kūrimosi metu ir pirmame kovos su bolševikais etape kariuomenę sudarė savanoriai, atsiliepę į 1918 m. gruodžio 29 d oficialų vyriausybės kvietimą – „Lietuva pavojuje”. Pirmieji šauktiniai mobilizuoti 1919 m. kovo 5 d., iki to laiko į kariuomenę buvo įstoję apie 3 000 savanorių. Nepriklausomybės kovų pabaigoje Lietuvos kariuomenė išaugo iki 40 600 karių. Kovų metu jauna Lietuvos kariuomenė sėkmingai atrėmė bolševikų ir bermontininkų puolimą, sunkiausios kovos vyko su stipriausiu priešu – Lenkijos kariuomene. Lietuvai nepavyko išvengti teritorinių praradimų, tačiau Lietuvos valstybingumas buvo išsaugotas. Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę – kiek mūsų kariai apgynė žemės, tiek jos ir liko Lietuvos valstybėje. Tik apsigynus nuo visų priešų, ketinusių užgrobti Lietuvos žemę, atėjo diplomatinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas. 1920 m. Tautų Sąjungos taikos delegacijos pirmininkas Lietuvos delegacijai pasakė: „Už savo tautos nepriklausomybę jūs turite būti dėkingi ne Ambasadorių konferencijai ir ne Tautų Sąjungai, bet tik savo narsiai kariuomenei".
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms iki 1922 m. kariuomenė nebuvo ženkliai mažinama, nes nuolatiniai konfliktai prie demarkacinės linijos su Lenkija galėjo vėl virsti karu. Tuo metu Lietuvos kariuomenę sudarė 13 pėstininkų, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, 3 artilerijos divizionai, 7 atskirieji pėstininkų batalionai, karo aviacijos dalinys, šarvuočių rinktinė, inžinerijos batalionas, ryšių, geležinkelio ir automobilių batalionai, pasienio apsaugos dalys, iš viso 52 963 kariai. 1922–1924 m. kariuomenė pradėta pertvarkyti taikos meto sąlygoms, ją sumažinus, pasienio apsaugą perdavus policijai liko 9 pėstininkų pulkai, 4 artilerijos ir 2 kavalerijos pulkai.
1926 m. buvo išformuoti dar 3 pulkai. 1935-1936 m. kariuomenė vėl reformuojama. Atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai, 1-asis artilerijos ir 3-iasis dragūnų „Geležinio Vilko” pulkai, sudaryta priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, raitosios artilerijos grupė. Taikos metu tikroji karo tarnyba trukdavo 1,5 metų. Buvo šaukiami 21 m. amžiaus naujokai. 1940 m. kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos (9 pulkai), 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, karo aviacija, 1 ryšių ir 2 inžinerijos batalionai, priešlėktuvinės apsaugos, automobilių ir šarvuočių rinktinės, karo laivynas (1 minų gaudytojas). Tuo metu kariuomenėje tarnavo 17 generolų, 1800 karininkų, 30 078 puskarininkiai ir kareiviai. Karo atveju paskelbus visuotinę mobilizaciją per 72 valandas buvo planuojama kariuomenę padidinti iki 150 000 karių. Tinkamų karinei tarnybai vyrų Lietuvoje buvo apie 500 000. Kariuomenės sandėliuose sukauptas rezervas leido apginkluoti ir aprengti 120 400 karių. Mobilizacinis rezervas (apie 120 000 karių) turėjo sudaryti 19 pėstininkų pulkų ir 12 pasienio apsaugos batalionų. Lietuvos vyriausybė kariuomenei skyrė daug lėšų. 1921 m kariuomenės reikmėms buvo skirta 54, 75 proc. visų valstybės išlaidų, 1922 m. – 42,66 proc., 1930 m. – 17,50 proc., 1938 m. – 25,95 proc., 1939 m. – 24,23 proc.
Lietuvos kariuomenė po Nepriklausomybės kovų sustiprėjo, tapo pakankamai gausia ir moderniai ginkluota jėga. Tačiau, kai Lietuvai iškilo grėsmė būti užpultai ir okupuotai Sovietų Sąjungos, nebuvo priimtas politinis sprendimas pasipriešinti. Lietuva buvo okupuota be šūvio, jos kariuomenė sunaikinta be kovos.
Sovietams okupavus Lietuvą jos kariuomenė buvo palaipsniui integruojama į Raudonąją armiją, mažinama, galiausiai siekiant išformuoti jos likučius. Maždaug 2 tūkstančiai Lietuvos karininkų ir apie 4,5 tūkstančio kareivių buvo suimta ir pateko į koncentracijos lagerius, kur dauguma buvo nužudyti arba mirė nuo nepakeliamų sąlygų.
Lietuvos kariuomenės ginkluotė
(1927 m. sausio 1 d.)
Patrankos - 69
Minosvaidžiai -15
Bombosvaidžiai - 2327
Šautuvai - 26638
Raketiniai pistoletai - 325
Karabinai - 3379
Revolveriai - 2164
Kardai - 3685
Ietys - 585
Durtuvai - 23760
Rankinės granatos - 11924
Patrankų šoviniai - 4668
Šautuvų šoviniai - 6671133
Revolverių šoviniai - 68203
Minosvaidžių šoviniai - 208
Bombosvaidžių šoviniai - 1530
Kariuomenės struktūra
- Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas
- Pirmasis husarų Lietuvos Didžiojo Etmono Jonušo Radvilos pulkas
- Antrasis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas
- Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas
- Pirmasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pulkas
- Antrasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulkas
- Trečiasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulkas
- Ketvirtasis pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas
- Penktasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulkas
- Šeštasis pėstininkų Pilėnų Kunigaikščio Margio pulkas
- Septintasis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas
- Aštuntasis pėstininkų Kauno Kunigaikščio Vaidoto pulkas
- Devintasis pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulkas
- Pirmasis artilerijos pulkas
- Antrasis artilerijos pulkas
- Trečiasis artilerijos pulkas
- Ketvirtasis artilerijos pulkas
- Šarvuočių rinktinė
- Lietuvos karo aviacija
- Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė
Lietuvos partizaninis karas su ssrs
Lietuvos partizanai – daugiausiai civiliai žmonės, dažniausiai vadovaujami kariškių, siekę apginti Lietuvos nepriklausomybę per ir po Antrojo pasaulinio karo. Už savo tuometinę antivalstybinę veiklą buvo areštuoti, išvežti į kalinimo, tremties vietas, arba žuvo nuo reguliariosios SSRS armijos, NKVD dalinių ir stalinistų, žuvę kovos lauke, arba legalizavęsi - sugrįžę iš pogrindžio.
Partizaninio karo priežastys: Partizaninio karo, vykusio 1944-1953-iaisiais metais Lietuvoje, priežastis įvardyti nėra toks lengvas uždavinys, koks galėtų atrodyti. Mat pačios ginkluotos tautos pasipriešinimo priežastys yra tema, nusipelniusi atskiro aptarimo ar net atskiros studijos. Kadangi tai yra tema, glaudžiai susijusi su ankstesniais mūsų tautos, valstybės istorijos įvykiais, tokiais kaip savanorių kovos dėl nepriklausomos Lietuvos, lemtingos valandos po gautų ultimatumų tiek iš Vokietijos, tiek iš SSRS, Lietuvos okupacija, tautos trėmimais 1941-ųjų metų birželį ir 1941-ųjų metų sukilimu (šiuos įvykius sieja bendras istorinis ryšys). Bet, matyt, būtų paprasčiau remtis jau mums žinomais partizaninio karo Lietuvoje priežasčių apibūdinimais. O tam reikalui puikiai pasitarnauja penkios profesoriaus Braženo ir Kęstučio Girniaus nurodytos rezistencinio tautos pasipriešinimo priežastys:
„Partizanai“, kurioje per savo asmeninės patirties prizmę, autorius aprašo „raudonųjų išvaduotojų“ gryžimo į Lietuvą laikus, raudonąjį terorą kaimuose, pirmųjų partizanų būriu susikurimą bei herojiškas, bet kartu ir tragiškas laisvės kovas:
„Fronto linija mūsų ruože dabar stovejo už Marijampoles. Apylinkėje, kaip negilioje užfrontėje, buvo išsidestę fronto NKVD daliniai. Jie jau smarkiai „vale“ gyventojus. Kiekvieną dieną girdejom apie naujus gyventojų suėmimus. Jau buvo suspėta išrinkti visi buvę seniūnai, vokiečių okupacijos metu buvę panaktiniai (kaimo policija), nors beveik visi jie buvę nusistatę prieš vokiečius.
Artimieji niekur negalejo surasti suimtųjų. Jie buvo tardomi ir laikomi žemėje iškastuose bunkeriukuose pas privačius gyventojus. Veliau paaiškejo, kad šie kaliniai, daugiausia iš mūsų apylinkės, buvo išvežami jau į užimtas Rytprūsių srytis. Tik karui pasibaigus jiems buvo leista susirašinėti.
<…> Visi kaimų gyventojai jau buvo net ir po kelis kartus apiplėšti. Vogė ir plėšė visi daliniai, visi laipsniai ir visi pareigūnai, dienomis ir naktimis. Prie raudonarmiečių prisidėjo ir valsčiuose ar apskrityse susikūręs administracinis aparatas. Šie atvažiuodavo pas jiems neapkenčiamus ūkininkus dienos metu su mašinomis, dažnai su raudonarmiečiais, ir imdavo maistui, kas jiems patikdavo. Kada gyventojai paprašydavo paimtus maistui ir pašarui gyvulius ar grūdus įskaityti į prievolę, tai jie visad surasdavo priežasčių to nepadaryti. Gyventojai, kurie buvo arčiau prie kelių, lengviau mašinomis pasiekiami, buvo visiškai nualinti. Už šiuos dalinių ir organų apiplėšimus buvo daug pavojingesni atskirų raudonarmiečiu plešikavimai.
Rugsėjo 24 dieną buvau ir aš tokio įvykio liudininkas.
<…> Paskutiniu metu vagystės buvo labai dažnos. Naktį atsibelsdavo važiuoti, grobdavo karves, avis, kiaules, ūkio mašinas. Dieną plešikaudami pėsti, kraudavosi tik skanėstus. Pasiskųsti nebuvo kam. Jei kuris ir pabandydavo, tai žymiau nukentėdavo. Pirmiausia jį apšaukdavo fašistu, o už raudonosios armijos „šmeižimą“ nubausdavo, atimdami kelis kartus daugiau. Kiek drąsesniam teko ir už grotų atsidurti. Tokiu būdu šiam siautejimui sutvarkyti valdžia nesiėmė jokių priemonių. Šitoks karinės ir civilinės valdžios pritarimas raudonarmiečiams plėšti ir buvo vienas iš akstinų, kodėl jie taip entuziastingai veržėsi į Vakarus. O gyventojai kiekvieną dieną ir naktį sutikdavo su didele baime ir nerimu, nes nė vienas nebuvo tikras, kad šios akcijos metu neteks jam ir su gyvybe atsiskirti“
Tad štai, su kokiais iššūkiais susidūrė lietuviai antrosios sovietinės okupacijos metu. Suėmimai, tardymai, vagystės, plėšimai tapo vis dažnesniu ir dažnesniu reiškiniu Marijos žemej. Be jokios abejonės, šitos neteisybės plitimas ir buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl buvo pakilta ginti tėvynės tuo nelengvu mūsų tautos ir valstybės istorijos laikotarpiu. O partizano Juozo Lukšos -Daumanto užrašyta gyvenimiška patirtis tą tik patvirtino. Bet buvo ir dar viena didelė ir pagįsta priežastis priešintis pavergėjams… MOBILIZACIJA.
Partizaninio Karo etapai:
Pagal pasipriešinimo mastą, būdus, bendros vadovybės kūrimo, partizanų karinių formuočių centralizacijos ypatumus išskiriami trys partizaninio karo etapai.
Pirmasis etapas (1944 m. liepa-1946 m. gegužė) - tai intensyviausios kovos, didžiausių kautynių su okupacine kariuomene metai, kuriais būta daugiausia aukų. Kartu tai ir metai, kai netrūko ryžto, tikėjimo pergale, net romantikos... Partizanai miškuose telkėsi po šimtą ir daugiau, įsirengdavo gerai įtvirtintas stovyklas, neretai nakčiai apsistodavo nuošalesniuose kaimuose. Jie užpuldavo mažesnius miestelius, sunaikindavo okupacinės valdžios įstaigas, nuginkluodavo valsčiuose įsikūrusius naikintojų būrius, išlaisvindavo suimtuosius, sunaikindavo mobilizacinius dokumentus, prievolių žiniaraščius... Tačiau skaudžios netektys - 1944-1945 m. žuvo apie 10 tūkst. kovotojų - vertė partizanus keisti kovos taktiką.
Antruoju partizaninio karo laikotarpiu (1946 m. gegužė-1948 m. lapkritis) imta vengti atvirų kautynių su daug gausesniais NKVD kariuomenės daliniais, partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupelėmis, vietoje įtvirtintų stovyklų miškuose ar gyventojų sodybose įsirengė gerai užmaskuotus bunkerius. Šiuo laikotarpiu aktyviai buvo kuriama bendra pasipriešinimo vadovybė, nusistovėjo organizacinė pasipriešinimo junginių struktūra, imta ieškoti ryšių su Vakarais. Miškuose liko tik apie 4 tūkst. partizanų, tačiau tai buvo visiškai apsisprendę, pasiryžę nesitraukti žmonės.
Paskutinis, trečiasis partizaninio karo etapas - 1948 m. lapkritis-1953 m. gegužė. Šiuo sunkiu metu, kai pasipriešinimas jau silpo ir tik apie 2 tūkst. partizanų tęsė aktyvią kovą, pogrindžiui pavyko suvienyti Lietuvos patriotines jėgas į vieningą organizaciją, sudaryti bendrą karinio ir politinio pasipriešinimo vadovybę. Daugiausia dėmesio šiuo laikotarpiu buvo skiriama LLKS dokumentų rengimui, propagandiniam darbui, spaudai, t. y. tokiai veiklai, kuria siekta ugdyti tautinę ir valstybinę savimone, palaikyti visuomenės tikėjimą sėkminga kovos baigtimi, pasakyti jai: „Mes dar esame, mes gyvi..."
Partizaninio Karo vadai:
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio etapas: Šio etapo metu atkurta visos Lietuvos partizanų sąjūdžio pasipriešinimo vadovybė, nes A. Baltūsio-Žvejo sudarytas BDPS Prezidiumas buvo visiškai sunaikintas. nežiūrint nuostolių ir skaudžių praradimų 1948 m. - 1953 m. miškuose tebekovojo apie 2 tūkst. partizanų.1948 m. liepos 10-12 d. įkurta Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacija (VLKSO), kurios vadu išrinktas partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas, jo pavaduotojais tapo sričių vadai.
1949 m. vasario 22 d. Prisikėlimo apygardos (PA) štabe, Minaičių k., tarp. Baisiogalos ir Radviliškio, įvyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas, kuriame dalyvavo BDPS Prezidiumo pirm. J. Žemaitis-Vytautas, sekr. P. Bartkus-Žadgaila, visuom. dalies virš. J. Šibaila-Merainis, l. e. PL sr. vado pareigas A. Ramanauskas-Vanagas, ir tuometinis Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis, Vakarų Lietuvos sr. štabo virš. V. Gužas-Kardas, PA štabo virš. B. Liesys-Naktis.
Vengiant painiavos su MGB naudojamu BDPS pavadinimu, vasario 10 dieną organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS), patvirtinti J. Žemaičio ir P. Bartkaus parengto LLKS statuto projekto 1-asis ir 2-asis skyriai, vasario 16 d. pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, kad galutinis partizanų kovos tikslas - Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, apdovanoti nusipelnę kovotojai, apsvarstytos veiklos taktikos kryptys, ryšiai su užsieniu, veikla Klaipėdos krašte, priimtas kreipimasis į ginkluoto pogrindžio dalyvius, visus krašto gyventojus. J. Žemaičiui suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
Partizaninio judėjimo Lietuvoje sunaikinimo - vadovų žūties ir partizanų galutinio legalizavimosi etapas: Šio etapo metu žuvo pagrindiniai kovų sąjūdžio vadai, o eiliniai partizanai iš pogrindžio toliau pereidinėjo į legalų gyvenimą, kuriame taip pat kūrėsi slaptos rezistentinės ir disidentinės pogrindinės taikaus pasipriešinimo organizacijos.
Juozas Lukša-Daumantas 1951 m. buvo dvigubo agento išduotas ir žuvo Lietuvos miškuose.
1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą.
Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai.
1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
1954 m. sausio 1 d. MGB duomenimis Lietuvoje veikė 142 partizanai, o 1955 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 51 partizanas.1956 m. spalio 12 d. pagal čekisto N. Dušanskio planą Kaune suimtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1-asis pavaduotojas, LLKS GP vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, išduotas MGB agento Žinomo-Urbono; A. Ramanauskas sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d
Lietuvos partizanai – daugiausiai civiliai žmonės, dažniausiai vadovaujami kariškių, siekę apginti Lietuvos nepriklausomybę per ir po Antrojo pasaulinio karo. Už savo tuometinę antivalstybinę veiklą buvo areštuoti, išvežti į kalinimo, tremties vietas, arba žuvo nuo reguliariosios SSRS armijos, NKVD dalinių ir stalinistų, žuvę kovos lauke, arba legalizavęsi - sugrįžę iš pogrindžio.
Partizaninio karo priežastys: Partizaninio karo, vykusio 1944-1953-iaisiais metais Lietuvoje, priežastis įvardyti nėra toks lengvas uždavinys, koks galėtų atrodyti. Mat pačios ginkluotos tautos pasipriešinimo priežastys yra tema, nusipelniusi atskiro aptarimo ar net atskiros studijos. Kadangi tai yra tema, glaudžiai susijusi su ankstesniais mūsų tautos, valstybės istorijos įvykiais, tokiais kaip savanorių kovos dėl nepriklausomos Lietuvos, lemtingos valandos po gautų ultimatumų tiek iš Vokietijos, tiek iš SSRS, Lietuvos okupacija, tautos trėmimais 1941-ųjų metų birželį ir 1941-ųjų metų sukilimu (šiuos įvykius sieja bendras istorinis ryšys). Bet, matyt, būtų paprasčiau remtis jau mums žinomais partizaninio karo Lietuvoje priežasčių apibūdinimais. O tam reikalui puikiai pasitarnauja penkios profesoriaus Braženo ir Kęstučio Girniaus nurodytos rezistencinio tautos pasipriešinimo priežastys:
- Ankstesnė sovietinės okupacijos patirtis.(įskaitant didžiąsias 1941-ųjų metų tremtis)
- Partizaninio sąjudžio kilimas Vokiečių okupacijos metais.
- Lūkestis sulaukti pagalbos iš Vakarų, laukiant ginkluoto Vakarų ir SSRS konflikto.
- Raudonųjų kareivių ir NKVD-istų siautėjimai po kaimus.
- Mobilizacija.
- Kad šių priežasčiu konstatavimas nebūtų vien kažkoks formalių taisyklių išdėstymas, toms taisyklėms tampant dogmomis ir taip užkertant kelią jų interpretavimui ir kvestionavimui, verta būtų jas plačiau paaiškinti.
„Partizanai“, kurioje per savo asmeninės patirties prizmę, autorius aprašo „raudonųjų išvaduotojų“ gryžimo į Lietuvą laikus, raudonąjį terorą kaimuose, pirmųjų partizanų būriu susikurimą bei herojiškas, bet kartu ir tragiškas laisvės kovas:
„Fronto linija mūsų ruože dabar stovejo už Marijampoles. Apylinkėje, kaip negilioje užfrontėje, buvo išsidestę fronto NKVD daliniai. Jie jau smarkiai „vale“ gyventojus. Kiekvieną dieną girdejom apie naujus gyventojų suėmimus. Jau buvo suspėta išrinkti visi buvę seniūnai, vokiečių okupacijos metu buvę panaktiniai (kaimo policija), nors beveik visi jie buvę nusistatę prieš vokiečius.
Artimieji niekur negalejo surasti suimtųjų. Jie buvo tardomi ir laikomi žemėje iškastuose bunkeriukuose pas privačius gyventojus. Veliau paaiškejo, kad šie kaliniai, daugiausia iš mūsų apylinkės, buvo išvežami jau į užimtas Rytprūsių srytis. Tik karui pasibaigus jiems buvo leista susirašinėti.
<…> Visi kaimų gyventojai jau buvo net ir po kelis kartus apiplėšti. Vogė ir plėšė visi daliniai, visi laipsniai ir visi pareigūnai, dienomis ir naktimis. Prie raudonarmiečių prisidėjo ir valsčiuose ar apskrityse susikūręs administracinis aparatas. Šie atvažiuodavo pas jiems neapkenčiamus ūkininkus dienos metu su mašinomis, dažnai su raudonarmiečiais, ir imdavo maistui, kas jiems patikdavo. Kada gyventojai paprašydavo paimtus maistui ir pašarui gyvulius ar grūdus įskaityti į prievolę, tai jie visad surasdavo priežasčių to nepadaryti. Gyventojai, kurie buvo arčiau prie kelių, lengviau mašinomis pasiekiami, buvo visiškai nualinti. Už šiuos dalinių ir organų apiplėšimus buvo daug pavojingesni atskirų raudonarmiečiu plešikavimai.
Rugsėjo 24 dieną buvau ir aš tokio įvykio liudininkas.
<…> Paskutiniu metu vagystės buvo labai dažnos. Naktį atsibelsdavo važiuoti, grobdavo karves, avis, kiaules, ūkio mašinas. Dieną plešikaudami pėsti, kraudavosi tik skanėstus. Pasiskųsti nebuvo kam. Jei kuris ir pabandydavo, tai žymiau nukentėdavo. Pirmiausia jį apšaukdavo fašistu, o už raudonosios armijos „šmeižimą“ nubausdavo, atimdami kelis kartus daugiau. Kiek drąsesniam teko ir už grotų atsidurti. Tokiu būdu šiam siautejimui sutvarkyti valdžia nesiėmė jokių priemonių. Šitoks karinės ir civilinės valdžios pritarimas raudonarmiečiams plėšti ir buvo vienas iš akstinų, kodėl jie taip entuziastingai veržėsi į Vakarus. O gyventojai kiekvieną dieną ir naktį sutikdavo su didele baime ir nerimu, nes nė vienas nebuvo tikras, kad šios akcijos metu neteks jam ir su gyvybe atsiskirti“
Tad štai, su kokiais iššūkiais susidūrė lietuviai antrosios sovietinės okupacijos metu. Suėmimai, tardymai, vagystės, plėšimai tapo vis dažnesniu ir dažnesniu reiškiniu Marijos žemej. Be jokios abejonės, šitos neteisybės plitimas ir buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl buvo pakilta ginti tėvynės tuo nelengvu mūsų tautos ir valstybės istorijos laikotarpiu. O partizano Juozo Lukšos -Daumanto užrašyta gyvenimiška patirtis tą tik patvirtino. Bet buvo ir dar viena didelė ir pagįsta priežastis priešintis pavergėjams… MOBILIZACIJA.
Partizaninio Karo etapai:
Pagal pasipriešinimo mastą, būdus, bendros vadovybės kūrimo, partizanų karinių formuočių centralizacijos ypatumus išskiriami trys partizaninio karo etapai.
Pirmasis etapas (1944 m. liepa-1946 m. gegužė) - tai intensyviausios kovos, didžiausių kautynių su okupacine kariuomene metai, kuriais būta daugiausia aukų. Kartu tai ir metai, kai netrūko ryžto, tikėjimo pergale, net romantikos... Partizanai miškuose telkėsi po šimtą ir daugiau, įsirengdavo gerai įtvirtintas stovyklas, neretai nakčiai apsistodavo nuošalesniuose kaimuose. Jie užpuldavo mažesnius miestelius, sunaikindavo okupacinės valdžios įstaigas, nuginkluodavo valsčiuose įsikūrusius naikintojų būrius, išlaisvindavo suimtuosius, sunaikindavo mobilizacinius dokumentus, prievolių žiniaraščius... Tačiau skaudžios netektys - 1944-1945 m. žuvo apie 10 tūkst. kovotojų - vertė partizanus keisti kovos taktiką.
Antruoju partizaninio karo laikotarpiu (1946 m. gegužė-1948 m. lapkritis) imta vengti atvirų kautynių su daug gausesniais NKVD kariuomenės daliniais, partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupelėmis, vietoje įtvirtintų stovyklų miškuose ar gyventojų sodybose įsirengė gerai užmaskuotus bunkerius. Šiuo laikotarpiu aktyviai buvo kuriama bendra pasipriešinimo vadovybė, nusistovėjo organizacinė pasipriešinimo junginių struktūra, imta ieškoti ryšių su Vakarais. Miškuose liko tik apie 4 tūkst. partizanų, tačiau tai buvo visiškai apsisprendę, pasiryžę nesitraukti žmonės.
Paskutinis, trečiasis partizaninio karo etapas - 1948 m. lapkritis-1953 m. gegužė. Šiuo sunkiu metu, kai pasipriešinimas jau silpo ir tik apie 2 tūkst. partizanų tęsė aktyvią kovą, pogrindžiui pavyko suvienyti Lietuvos patriotines jėgas į vieningą organizaciją, sudaryti bendrą karinio ir politinio pasipriešinimo vadovybę. Daugiausia dėmesio šiuo laikotarpiu buvo skiriama LLKS dokumentų rengimui, propagandiniam darbui, spaudai, t. y. tokiai veiklai, kuria siekta ugdyti tautinę ir valstybinę savimone, palaikyti visuomenės tikėjimą sėkminga kovos baigtimi, pasakyti jai: „Mes dar esame, mes gyvi..."
Partizaninio Karo vadai:
- Adolfas Ramanauskas-Vanagas: (1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV – 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas.
- Antanas Kraujelis - Siaubūnas : 1928 m. spalio 25 d. Kaniūkų kaime, Aluntos valsčiuje, Utenos apskrityje –1965 m. kovo 17 d. Papiškių kaime, Utenos rajone) – kovotojas už Lietuvos laisvę, paskutinis Aukštaitijos partizanas.
- Jonas Žemaitis-Vytautas: (1909 m. kovo 15 d. Palangoje – 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvoje, Rusija) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas.Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. vienašaliu Seimo sprendimu pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.
- Juozas Lukša-Daumantas: 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdyje, Marijampolės apskritis – 1951 m. rugsėjo 4 d. Kauno rajonas – Lietuvos rezistentas.
- Juozas Vitkus-Kazimieraitis: 1901 m. gruodžio 10 d. Ketūnuose, Tirkšlių valsč. – 1946 m. liepos 12 d. – lietuvių rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų vienytojas ir pirmasis vadas, pulkininkas.
- Jonas Misiūnas-Žalias Velnias: (1911 m. sausio 15 d. Poliesės dvare (dab. Pamiškė), Pušaloto valsčius – 1947 m. kovo 11 d. Maskvoje, Rusija) – Lietuvos karininkas, rezistentas.
- Justinas Lelešius - Krivaitis: 1917 m. lapkričio 23 d. Navasodai, Igliškėlių valsčius – 1947 m. rugsėjo 24 d. Valaičiai, Veiverių valsčius – Lietuvos kunigas, Tauro apygardos partizanų kapelionas.
- Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: 1925 m. sausio 1 d. Alytuje – 1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškyje) – Lietuvos rezistentas, Dainavos apygardos vadas.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio etapas: Šio etapo metu atkurta visos Lietuvos partizanų sąjūdžio pasipriešinimo vadovybė, nes A. Baltūsio-Žvejo sudarytas BDPS Prezidiumas buvo visiškai sunaikintas. nežiūrint nuostolių ir skaudžių praradimų 1948 m. - 1953 m. miškuose tebekovojo apie 2 tūkst. partizanų.1948 m. liepos 10-12 d. įkurta Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacija (VLKSO), kurios vadu išrinktas partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas, jo pavaduotojais tapo sričių vadai.
1949 m. vasario 22 d. Prisikėlimo apygardos (PA) štabe, Minaičių k., tarp. Baisiogalos ir Radviliškio, įvyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas, kuriame dalyvavo BDPS Prezidiumo pirm. J. Žemaitis-Vytautas, sekr. P. Bartkus-Žadgaila, visuom. dalies virš. J. Šibaila-Merainis, l. e. PL sr. vado pareigas A. Ramanauskas-Vanagas, ir tuometinis Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis, Vakarų Lietuvos sr. štabo virš. V. Gužas-Kardas, PA štabo virš. B. Liesys-Naktis.
Vengiant painiavos su MGB naudojamu BDPS pavadinimu, vasario 10 dieną organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS), patvirtinti J. Žemaičio ir P. Bartkaus parengto LLKS statuto projekto 1-asis ir 2-asis skyriai, vasario 16 d. pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, kad galutinis partizanų kovos tikslas - Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, apdovanoti nusipelnę kovotojai, apsvarstytos veiklos taktikos kryptys, ryšiai su užsieniu, veikla Klaipėdos krašte, priimtas kreipimasis į ginkluoto pogrindžio dalyvius, visus krašto gyventojus. J. Žemaičiui suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
Partizaninio judėjimo Lietuvoje sunaikinimo - vadovų žūties ir partizanų galutinio legalizavimosi etapas: Šio etapo metu žuvo pagrindiniai kovų sąjūdžio vadai, o eiliniai partizanai iš pogrindžio toliau pereidinėjo į legalų gyvenimą, kuriame taip pat kūrėsi slaptos rezistentinės ir disidentinės pogrindinės taikaus pasipriešinimo organizacijos.
Juozas Lukša-Daumantas 1951 m. buvo dvigubo agento išduotas ir žuvo Lietuvos miškuose.
1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą.
Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai.
1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
1954 m. sausio 1 d. MGB duomenimis Lietuvoje veikė 142 partizanai, o 1955 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 51 partizanas.1956 m. spalio 12 d. pagal čekisto N. Dušanskio planą Kaune suimtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1-asis pavaduotojas, LLKS GP vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, išduotas MGB agento Žinomo-Urbono; A. Ramanauskas sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d