Sukilimai Lietuvoje 1794 - 1941 m.
1794 m. sukilimas (Kosciuškos sukilimas) – sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje prieš Rusijos imperiją ir Prūsijos karalystę, vadovaujamas Tado Kosčiuškos.
Sukilimu nesėkmingai bandyta išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą nuo Rusijos įtakos po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793 m.) irTargovicos konfederacijos. Sukilėliai siekė atkurti valstybę su 1772 m. sienomis ir tęsti 1788–1792 m. pradėtas reformas.
Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir 1793 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karas ženkliai susilpnino Gegužės trečiosios Konstituciją remiantį reformų judėjimą Abiejų Tautų Respublikoje. Tuo pat metu, po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pagrindiniai Rusijos šalininkai, susijungę į Targovicos konfederaciją taip pat susilpnėjo. Rusija, kaip aukso laisvės gynėja, rėmęsi bajorai po antrojo padalijimo šalyje buvo laikomi išdavikais, o ne didvyriais ir prieš jų valdymą susidarė rimta opozicija, tiek iš šlėktų, tiek iš miestiečių pusės.
Norėdamos susilpnintį opoziciją, Prūsijos ir Rusijos vyriausybės susitarė demobilizuoti 50 proc. Abiejų Tautų Respublikos armijos, o likusius karius įjungti į savo kariuomenes. 1794 m. kovo 12 d. generolas Antoni Madaliński, 1-osios Didžiosios Lenkijos Nacionalinės kavalerijos brigados (1500 karių) vadas atsisakė vykdyti demobilizacijos įsakymą ir patraukė iš Ostrolenkos į Krokuvą. Tai sukėlė maištų prieš rusų kariuomenę bangą visoje šalyje. Rusijos garnizonui Krokuvoje buvo įsakyta palikti miestą ir susidoroti su lenkų pajėgomis. Miestas liko neginamas.
Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir 1793 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karas ženkliai susilpnino Gegužės trečiosios Konstituciją remiantį reformų judėjimą Abiejų Tautų Respublikoje. Tuo pat metu, po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pagrindiniai Rusijos šalininkai, susijungę į Targovicos konfederaciją taip pat susilpnėjo. Rusija, kaip aukso laisvės gynėja, rėmęsi bajorai po antrojo padalijimo šalyje buvo laikomi išdavikais, o ne didvyriais ir prieš jų valdymą susidarė rimta opozicija, tiek iš šlėktų, tiek iš miestiečių pusės.
Norėdamos susilpnintį opoziciją, Prūsijos ir Rusijos vyriausybės susitarė demobilizuoti 50 proc. Abiejų Tautų Respublikos armijos, o likusius karius įjungti į savo kariuomenes. 1794 m. kovo 12 d. generolas Antoni Madaliński, 1-osios Didžiosios Lenkijos Nacionalinės kavalerijos brigados (1500 karių) vadas atsisakė vykdyti demobilizacijos įsakymą ir patraukė iš Ostrolenkos į Krokuvą. Tai sukėlė maištų prieš rusų kariuomenę bangą visoje šalyje. Rusijos garnizonui Krokuvoje buvo įsakyta palikti miestą ir susidoroti su lenkų pajėgomis. Miestas liko neginamas.
Antrame sukilimo etape Rusijos kariuomenė pradėjo aktyvesnį puolimą, birželio 25 d. nesėkmingai šturmavo Vilnių, įsiveržė į šiaurės Lietuvą iki Linkmenų. Sėkmingai kovojo tik Žemaičių divizija, sumušusi rusus ties Saločiais, užėmusi Kuršo dalį ir Liepoją. Rugpjūčio 12 d. Vilnius kapituliavo, sukilėliai pasitraukė į Jonavą.
Po Vilniaus kapituliavimo didėjo nepasitenkinimas sukilimo valdžia, dalis valstiečių dezertyravo. Tačiau sukilėliams pavyko užimti Daugpilį, taip laikinai sustabdant Rusijos armijos Kauno ir Ukmergės puolimą. S. Grabovskio vadovaujami sukilėliai sugebėjo prasiveržti iš Varėnos link Minsko apylinkių, bet sukilėliams nepasinaudojus palankia padėtimi ir atitraukus pagrindines pajėgas į Užnemunę, rugsėjo pirmoje pusėje Rusijos kariuomenė užėmė Alytų, Prienus, Kauną, tačiau į Užnemunę nesiveržė. Sukilėliai čia liko iki 1794 m. rugsėjo pabaigos, vėliau juos išsklaidė Prūsijos kariuomenė.
Likusios sukilėlių pajėgos Merkio ir Nemuno tarpupyje, Gardino, Volkovysko bei Bresto apskritys buvo priversti trauktis link Varšuvos, 3 iš 4 kolonų miestą pasiekė ir prisidėjo prie Varšuvos gynybos. Lapkričio 5 d. Varšuva kapituliavo ir likę LDK sukilėliai lapkričio 16 d. išsiskirstė Radošicuose
Po sukilimo 1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija galutinai pasidalijo LDK teritoriją, sukilimo vadai buvo terorizuojami, nedidelė dalis dalyvių ištremta. Tiems, kurie prisiekė ištikimybę Rusijos valdžiai, užtikrintos laisvės. 1796 m. ištremtieji sukilėliai amnestuoti.
Lietuvoje vykęs sukilimas atitraukė dalį Rusijos pajėgų nuo Lenkijos sukilimo malšinimo, sukilimas sulaikė dalį jėgų, kurios galėjo būti nukreiptos slopinti Prancūzijos revoliucijai. Taip pat sužadinta lietuvių tautinė savimonė (leisti lietuviški atsišaukimai, politiniai eilėraščiai). Sukilimo metu pirmą kartą Lietuvoje į apyvartą pateko popieriniai pinigai - zlotai su Lietuvos ir Lenkijos herbais.
1831 sukilimas (lenk. Powstanie listopadowe) − Lenkijos ir Lietuvos sukilimas Rusijos imperijoje. Kilo dėl nepasitenkinimo 1815 m.konstitucijos ribojimu, represijomis, ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją.
Sukilimas prasidėjo Varšuvoje 1830 m. lapkričio 29 d.
Vienas sukilimo tikslų − Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas. Kai kurie sukilimo vadai siekė ir baudžiavos panaikinimo. Sukilime dalyvavo įvairių luomų atstovai − bajorai, valstiečiai,dvasininkai, miestiečiai.
Caro valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lietuvoje ir Lenkijoje stiprino patriotines, valdžiai priešiškas nuotaikas. Abiejų Tautų Respublikos patriotai laukė patogaus momento sukilti ir atkurti buvusią valstybę. Tokia proga tapo 1830 m. neramumai Vakarų Europoje − Prancūzijoje bei Belgijoje kilusios revoliucijos. Kaip Šventosios Sąjungos narė, Rusija ketino siųsti savo kariuomenę revoliucijų malšinti. Į ją turėjo būti įtraukta ir Lenkijos karalystės kariuomenė. Priešinantis šiems Rusijos planams, 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas.
Baimindamasi, kad iš Lenkijos sukilimas persimes į Lietuvą, caro valdžia Lietuvoje įvedė karinę padėtį, apribojo susisiekimą su Lenkijos karalyste, suiminėjo politiškai įtartinus asmenis, atiminėjo iš gyventojų ginklus. Tačiau 1831 m. pavasarį sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje.
Vieni pirmųjų susiorganizavo Raseinių bajorai ir 1831 m. kovo 25 d. užėmė Raseinius.
Kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Dobroslavas Kalinauskas. Per kelias dienas sukilimas apėmė Kauno apskritį, Utenos apylinkes, Telšių ir Šiaulių apskritis.
1831 m. kovo 29 d. Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpo susirėmimo metu nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą.
Balandžio mėnesį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.
1831 m. balandžio 17−24 d. sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tuo pat metu caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas ir gegužės pabaigoje sukilėliai valdė tik Panevėžį.
Nors caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti vadus, o pasidavusiems buvo pažadėta malonė, prasidėjo partizaninis karas.
Sukilėliams į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, buvo mėginama organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais, tačiau planas nepavyko.
1831 m. balandžio 22 d. įvyko Marijampolės mūšis.
1831 m. balandžio 29 d. įvyko Kėdainių mūšis.
1831 m. gegužės 29 d. įvyko Raigardo mūšis.
1831 m. birželio 19 d. Antano Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus,Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis.
Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių sukilėliai atsitraukė į Raseinius, vėliau bandė užimti Šiaulius, tačiau irgi nesėkmingai, tada atsitraukė į Kuršėnus, iš kur pasidalino į kelias dalis ir esminio pasipriešinimo nebeliko.
1831 m. birželio 19 d. Antano Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus,Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis.
Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių sukilėliai atsitraukė į Raseinius, vėliau bandė užimti Šiaulius, tačiau irgi nesėkmingai, tada atsitraukė į Kuršėnus, iš kur pasidalino į kelias dalis ir esminio pasipriešinimo nebeliko.
Tarp sukilimo dalyvių drąsa ir ryžtingumu pagarsėjo lietuvių Žana d‘Ark − grafaitė Emilija Pliaterytė.
Išsilavinusi grafaitė žavėjosi romantizmo idėjomis, filomatų veikla. Sukilimo pradžioje kartu su pusbroliu ji sutelkė Dusetų apylinkių sukilėlius, vadovavo kelių šimtų karių būriui. Pati kovėsi pirmose sukilėlių gretose. Garsas apie E. Pliaterytės drąsą sklido po visą Lietuvą. Grafaitė buvo paskirta vieno sukilėlių pulko kapitone. Tačiau susirgusi mirė ir buvo palaidota svetimu vardu Kapčiamiestyje. Jos kapą įamžino paminklas su iškaltais žodžiais: „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę − Tėvynei“.
Po sukilimo buvo sustiprinta cenzūra, uždėta kontribucija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams, vadai nubausti mirtimi, aktyvūs dalyviai ištremti.
Sukilimas paskatino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse, sutrukdė Rusijos intervenciją į Belgiją ir Prancūziją, kurios tuo metu buvo apimtos revoliucijos.
Sukilėliai negalėjo pasipriešinti daug kartų didesnei, gerai apmokytai ir ginkluotai Rusijos armijai, todėl sukilimas pralaimėjo.
Daug sukilėlių žuvo, tūkstančiai buvo nuteisti ir ištremti į Rusijos gilumą. Sukilusių bajorų dvarai konfiskuoti ir buvo atiduodami iš Rusijos atkeltiems dvarininkams. Daug bajorų, baimindamiesi valdžios represijų, emigravo į Vakarų Europą.
Numalšinusi sukilimą caro valdžia siekė užgniaužti bet kokias Lietuvos ir Lenkijos bajorų puoselėjamas valstybingumo idėjas. Lenkijos karalystės autonomija buvo panaikinta. Lietuvoje imta vykdyti politiką, pavadintą „lenkų pradų naikinimo“ programa. Jos šalininkai įrodinėjo, kad senoji Lietuva iki Liublino unijos buvo rusų valstybė. Tik Lietuvai susijungus su Lenkija, čia ėmė plisti lenkybė, kurią reikia sunaikinti, o kraštą vėl surusinti. Svarbiausias šios politikos principas buvo: ko negali kontroliuoti, tą reikia uždrausti.
Ypač griežtas represijas caro valdžia taikė kultūrai bei švietimui: panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, uždaryta daug mokyklų, sugriežtinta cenzūra.
Valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, pareigūnais buvo skiriami rusai.
1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas. Jį pakeitė Rusijos įstatymai ir teismai.
Valdžia ribojo katalikų bažnyčios veiklą, uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, atiminėjo jų žemes. Unitai prievarta grąžinti į stačiatikybę.
Siekiant iš atminties ištrinti net Lietuvos vardą, buvusias LDK žemes imta vadinti Vakarų gubernijomis.
Po sukilimo uždaryta:
Pradėta ilgametė politika naikinti istorinę atmintį bei tapatumą. Tačiau tokia praktika tik dar labiau kurstė vietos gyventojų priešiškumą valdžiai.
1863–1864 m. sukilimas (kartais vadinamas Sausio sukilimu) – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnogafinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Norėdama laimėti Krymo karą prieš Rusijos imperiją Jungtinė Karalystė pradėjo aktyviai remti sukilimus tuomet Rusijos valdomose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose. Taip buvo tikimasi sukelti ekonominę krizę Baltijos jūros regione ir karinę krizę Ukrainoje.
Prie įvykių Lietuvoje ir Lenkijoje prisidėjo Vakarų Europos išauginti ir Britanijos remiami revoliucionieriai:Džiusepė Garibaldis, Karlas Marksas, Michailas Bakuninas ir kiti. Rusijos imperijos valdžia, mėgindama rasti geriausią išeitį iš susidarusios vidinės ir tarptautinės padėties, 1861 metais pradėjo žemės ūkio, teismo, finansų, tautos išsilavinimo ir kitas reformas.
Kovose daugiausia dalyvavo „liberalinių“ pažiūrų studentai, be to juos rėmė katalikų dvasininkai.
Būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje bei Londone. 1861 metais daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko antimonarchinės eisenos.
1862 m. vasarą Vilniuje sudarytas Sukilimo komitetas – organizacija, vadovavusi sukilimui Rusijos teritorijoje. Nuo 1862 m. spalio komitetas pavadintas Lietuvos provincijos komitetu. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, ir užsienio t. y. Londono revoliucijų rėmėjais.
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir kartais yra vadinamas Sausio sukilimu. Sukilimą Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“ - čia įsikūrusi Centrinė tautų vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame sakoma, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo ir skelbiama, jog atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią ir taip palaikė Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją.
Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji, tačiau kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandžio mėnesį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia.
Įsisteigęs Lietuvos provincijos valdymo skyrius leido atsišaukimus, kad žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus trobelininkai ir darbininkai, prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius.
1863 m. birželio 26 d. vietoje valdymo skyriaus įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o rusų kariuomenė laikėsi didesniuose miestuose.
Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai.
1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti.
Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. balandžio 21 d. būrys Raguvos miškuose privertė trauktis caro karius, vėliau patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.
1863 m. gegužės 7–9 d. vyko Biržų kautynės, kuriose Zigmanto Sierakausko vadovaujami apie 2500 sukilėlių pralaimėjo caro kariuomenės daliniui.
Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.
1863 metų gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku.
Atvykęs su rusų kariuomenės pastiprinimais, naujas generalgubernatorius įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.
1863 m. liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Konstantinas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.
Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d.
1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 m. rugsėjo mėn., čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.
Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį.
Sukilimo metu Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai.
Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.
Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 m. įvestas Spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.
Sukilimas minimas ir lietuvių literatūroje, rašytojo J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.
Po sukilimo Lietuvoje uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis:
Klaipėdos sukilimas – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinė akcija 1923 metais. Tarpukario istoriografijoje įsivyravęs požiūris į sukilimą kaip į vietinių gyventojų pastangas susilieti su Lietuva, buvo ne tik puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą, bet kartu sudarė prielaidas nekorektiškai interpretuoti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį. „Sukilimo“ stereotipas, tarptautinės nuomonės vardan neigęs esminį Lietuvos vyriausybės vaidmenį Klaipėdos krašto užėmime 1923 m., išliko gajus ištisus dešimtmečius. Visiškai priešingai šiuos įvykius istorikai pradėjo vertinti tik XX a. pabaigoje.
Klaipėdos sukilimą lėmė Klaipėdos krašte Prancūzijos valdymo metais susidariusi politinė konjunktūra, ekonominiai ir etnopolitiniai Lietuvos interesai. Sprendžiant iš Vinco Krėvės atsiminimų, pirmiausia ši idėja („inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą“) buvo aptarta 1922 m.lapkričio 16 d. slaptame Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdyje. Po to su ja buvo supažindintas ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys, o E. Galvanauskas savo ruožtu šį klausimą iškėlė 1922 m. lapkričio 20d. ministrų kabineto posėdyje, kuriame buvo aptarta sukilimo strategija. Lietuvos generalinis štabas turėjo paruošti konkretų tariamai vietinių sukilėlių, Klaipėdos krašto savanorių, nepatenkintų prancūzų vykdomąja valdžia, sukilimo planą ir surasti jo vadovą. Sukilimą organizuoti pavesta Šaulių sąjungai ir tuometiniam jos vadovui Vincui Krėvei, kuris nesėkmės atveju turėjo prisiimti visą atsakomybę.
Šaulių sąjungos vadovybė, Berlyne susitikusi su Vokietijos reichsvero vadu gen. Hansu von Seecktu, apsirūpino akcijai reikalinga ginkluote ir išgavo pažadą, kad nei vienas vokietis Klaipėdoje nešausiąs į lietuvius. Ernestas Galvanauskas taip pat gavo neoficialų Sovietų Rusijos ir Vokietijos diplomatų palaiminimą akcijai.
Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam priedangos sumetimais suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė. Kiti vadovai analogiškai privalėjo pasikeisti pavardes. Štabo viršininkas kapt. Juozas Tomkus tapo Oksu, jo padėjėjas Juozas Šarauskas – Juozapaičiu ir pan. Priedangai Klaipėdoje iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos tarybaveikėjų buvo suburtas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti neva krašto gyventojų sukilimui.
Karinei akcijai tinkamas laikas buvo parinktas labai tiksliai: 1923 m. sausio 11 d. Belgijos ir Prancūzijos kariuomenės įžengė į Vokietijos Rūro sritį, prikaustydamos Europos spaudą prie šio įvykio. Viena diena anksčiau Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche žadėjo paskelbti nusprendęs, kad Klaipėda turinti tapti Freistaatu (laisvąja valstybe).
Užimti Klaipėdos kraštą turėjo 1923 m. pradžioje Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, sudaryta iš trijų grupių. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, reikėjo užimti Klaipėdos miestą, Antrajai (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas-Bajoras) reikėjo užimti Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga, Trečiajai, vadovaujamai mjr. Jakšto-Kalvaičio, teko užimti Šilutę. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras įvairiu laiku dalyvavusiųjų skaičius yra 1753.
Pagal planą operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9 d., kai Šilutėje Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigta, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Sausio 10 d. kariai su vokiškais šautuvais ir raiščiu ant peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris), perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo dar tą pačią dieną. Apsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 d. rytą. Prancūzų karinė įgula pasidavė popiet. Žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras bei dvylika lietuvių. Pastarieji naktį buvo slapta išvežti į Kėdainius, Klaipėdoje sausio 20 d. iškilmingai palaidoti tik trys žuvusieji. Žuvę prancūzų kariai kreiseriu išgabenti į Prancūziją.
Klaipėdos krašto gyventojai „sukilėlių“ kariuomenei nesipriešino. Į 1923 m. sausio 16 d. suformuotą vadinamąją Jono Budrio armiją įstojo nemažai vietinių lietuvininkų, bet tai jie darė daugiausia ekonominiais, o ne politiniais motyvais (ekonominė padėtis Klaipėdos krašte 1922 m. pabaigoje buvo labai sunki).
Nepaisydama tarptautinės bendruomenės spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo (šis neigimas vėliau tapo „Klaipėdos atvadavimo“ mito sudedamąja dalimi). Derybos tarp Ambasadorių konferencijos sausio 17 d. paskirtos Ypatingos komisijos, vadovaujamos Georges Clinchant ir Lietuvos vyriausybės ypatinguojo atstovu Klaipėdos kraštui sausio 20 d. paskirto buvusio prezidento Antano Smetonosbaigėsi suvereniteto teisių Klaipėdos krašte perdavimu Lietuvos Respublikai.
Birželio sukilimas buvo Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujamas sukilimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę prasidėjęs 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.
Vykstant masiniams Lietuvos žmonių trėmimams, birželio 15 d. miestus, miestelius ir net kai kuriuos kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie centrinei vadovybei pavaldžioms pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga atsirado daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos pastebėjo ir sovietinio saugumo organai. Lietuvą apskriejo slaptai perduodama žinia, kad birželio 16-26 d. galįs prasidėti karas tarp TSRS ir Vokietijos.
Sukilimas prasidėjo pirmąją karo dieną ir vyko savaitę – 22 – 28 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę.
1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis).
Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavoLietuvių aktyvistų frontas (LAF).
Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo žydų skerdynės, Holokaustas.
Sukilimu nesėkmingai bandyta išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą nuo Rusijos įtakos po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793 m.) irTargovicos konfederacijos. Sukilėliai siekė atkurti valstybę su 1772 m. sienomis ir tęsti 1788–1792 m. pradėtas reformas.
Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir 1793 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karas ženkliai susilpnino Gegužės trečiosios Konstituciją remiantį reformų judėjimą Abiejų Tautų Respublikoje. Tuo pat metu, po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pagrindiniai Rusijos šalininkai, susijungę į Targovicos konfederaciją taip pat susilpnėjo. Rusija, kaip aukso laisvės gynėja, rėmęsi bajorai po antrojo padalijimo šalyje buvo laikomi išdavikais, o ne didvyriais ir prieš jų valdymą susidarė rimta opozicija, tiek iš šlėktų, tiek iš miestiečių pusės.
Norėdamos susilpnintį opoziciją, Prūsijos ir Rusijos vyriausybės susitarė demobilizuoti 50 proc. Abiejų Tautų Respublikos armijos, o likusius karius įjungti į savo kariuomenes. 1794 m. kovo 12 d. generolas Antoni Madaliński, 1-osios Didžiosios Lenkijos Nacionalinės kavalerijos brigados (1500 karių) vadas atsisakė vykdyti demobilizacijos įsakymą ir patraukė iš Ostrolenkos į Krokuvą. Tai sukėlė maištų prieš rusų kariuomenę bangą visoje šalyje. Rusijos garnizonui Krokuvoje buvo įsakyta palikti miestą ir susidoroti su lenkų pajėgomis. Miestas liko neginamas.
Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir 1793 m. Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos karas ženkliai susilpnino Gegužės trečiosios Konstituciją remiantį reformų judėjimą Abiejų Tautų Respublikoje. Tuo pat metu, po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pagrindiniai Rusijos šalininkai, susijungę į Targovicos konfederaciją taip pat susilpnėjo. Rusija, kaip aukso laisvės gynėja, rėmęsi bajorai po antrojo padalijimo šalyje buvo laikomi išdavikais, o ne didvyriais ir prieš jų valdymą susidarė rimta opozicija, tiek iš šlėktų, tiek iš miestiečių pusės.
Norėdamos susilpnintį opoziciją, Prūsijos ir Rusijos vyriausybės susitarė demobilizuoti 50 proc. Abiejų Tautų Respublikos armijos, o likusius karius įjungti į savo kariuomenes. 1794 m. kovo 12 d. generolas Antoni Madaliński, 1-osios Didžiosios Lenkijos Nacionalinės kavalerijos brigados (1500 karių) vadas atsisakė vykdyti demobilizacijos įsakymą ir patraukė iš Ostrolenkos į Krokuvą. Tai sukėlė maištų prieš rusų kariuomenę bangą visoje šalyje. Rusijos garnizonui Krokuvoje buvo įsakyta palikti miestą ir susidoroti su lenkų pajėgomis. Miestas liko neginamas.
Antrame sukilimo etape Rusijos kariuomenė pradėjo aktyvesnį puolimą, birželio 25 d. nesėkmingai šturmavo Vilnių, įsiveržė į šiaurės Lietuvą iki Linkmenų. Sėkmingai kovojo tik Žemaičių divizija, sumušusi rusus ties Saločiais, užėmusi Kuršo dalį ir Liepoją. Rugpjūčio 12 d. Vilnius kapituliavo, sukilėliai pasitraukė į Jonavą.
Po Vilniaus kapituliavimo didėjo nepasitenkinimas sukilimo valdžia, dalis valstiečių dezertyravo. Tačiau sukilėliams pavyko užimti Daugpilį, taip laikinai sustabdant Rusijos armijos Kauno ir Ukmergės puolimą. S. Grabovskio vadovaujami sukilėliai sugebėjo prasiveržti iš Varėnos link Minsko apylinkių, bet sukilėliams nepasinaudojus palankia padėtimi ir atitraukus pagrindines pajėgas į Užnemunę, rugsėjo pirmoje pusėje Rusijos kariuomenė užėmė Alytų, Prienus, Kauną, tačiau į Užnemunę nesiveržė. Sukilėliai čia liko iki 1794 m. rugsėjo pabaigos, vėliau juos išsklaidė Prūsijos kariuomenė.
Likusios sukilėlių pajėgos Merkio ir Nemuno tarpupyje, Gardino, Volkovysko bei Bresto apskritys buvo priversti trauktis link Varšuvos, 3 iš 4 kolonų miestą pasiekė ir prisidėjo prie Varšuvos gynybos. Lapkričio 5 d. Varšuva kapituliavo ir likę LDK sukilėliai lapkričio 16 d. išsiskirstė Radošicuose
Po sukilimo 1795 m. Rusija, Prūsija ir Austrija galutinai pasidalijo LDK teritoriją, sukilimo vadai buvo terorizuojami, nedidelė dalis dalyvių ištremta. Tiems, kurie prisiekė ištikimybę Rusijos valdžiai, užtikrintos laisvės. 1796 m. ištremtieji sukilėliai amnestuoti.
Lietuvoje vykęs sukilimas atitraukė dalį Rusijos pajėgų nuo Lenkijos sukilimo malšinimo, sukilimas sulaikė dalį jėgų, kurios galėjo būti nukreiptos slopinti Prancūzijos revoliucijai. Taip pat sužadinta lietuvių tautinė savimonė (leisti lietuviški atsišaukimai, politiniai eilėraščiai). Sukilimo metu pirmą kartą Lietuvoje į apyvartą pateko popieriniai pinigai - zlotai su Lietuvos ir Lenkijos herbais.
1831 sukilimas (lenk. Powstanie listopadowe) − Lenkijos ir Lietuvos sukilimas Rusijos imperijoje. Kilo dėl nepasitenkinimo 1815 m.konstitucijos ribojimu, represijomis, ketinimu panaudoti Lenkijos kariuomenę įsiveržimui į Belgiją ir Prancūziją.
Sukilimas prasidėjo Varšuvoje 1830 m. lapkričio 29 d.
Vienas sukilimo tikslų − Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas. Kai kurie sukilimo vadai siekė ir baudžiavos panaikinimo. Sukilime dalyvavo įvairių luomų atstovai − bajorai, valstiečiai,dvasininkai, miestiečiai.
Caro valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lietuvoje ir Lenkijoje stiprino patriotines, valdžiai priešiškas nuotaikas. Abiejų Tautų Respublikos patriotai laukė patogaus momento sukilti ir atkurti buvusią valstybę. Tokia proga tapo 1830 m. neramumai Vakarų Europoje − Prancūzijoje bei Belgijoje kilusios revoliucijos. Kaip Šventosios Sąjungos narė, Rusija ketino siųsti savo kariuomenę revoliucijų malšinti. Į ją turėjo būti įtraukta ir Lenkijos karalystės kariuomenė. Priešinantis šiems Rusijos planams, 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas.
Baimindamasi, kad iš Lenkijos sukilimas persimes į Lietuvą, caro valdžia Lietuvoje įvedė karinę padėtį, apribojo susisiekimą su Lenkijos karalyste, suiminėjo politiškai įtartinus asmenis, atiminėjo iš gyventojų ginklus. Tačiau 1831 m. pavasarį sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje.
Vieni pirmųjų susiorganizavo Raseinių bajorai ir 1831 m. kovo 25 d. užėmė Raseinius.
Kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Dobroslavas Kalinauskas. Per kelias dienas sukilimas apėmė Kauno apskritį, Utenos apylinkes, Telšių ir Šiaulių apskritis.
1831 m. kovo 29 d. Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpo susirėmimo metu nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą.
Balandžio mėnesį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.
1831 m. balandžio 17−24 d. sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tuo pat metu caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas ir gegužės pabaigoje sukilėliai valdė tik Panevėžį.
Nors caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti vadus, o pasidavusiems buvo pažadėta malonė, prasidėjo partizaninis karas.
Sukilėliams į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, buvo mėginama organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais, tačiau planas nepavyko.
1831 m. balandžio 22 d. įvyko Marijampolės mūšis.
1831 m. balandžio 29 d. įvyko Kėdainių mūšis.
1831 m. gegužės 29 d. įvyko Raigardo mūšis.
1831 m. birželio 19 d. Antano Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus,Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis.
Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių sukilėliai atsitraukė į Raseinius, vėliau bandė užimti Šiaulius, tačiau irgi nesėkmingai, tada atsitraukė į Kuršėnus, iš kur pasidalino į kelias dalis ir esminio pasipriešinimo nebeliko.
1831 m. birželio 19 d. Antano Gelgaudo dalinius (apie 12 600 sukilėlių), lėtai žygiuojančius link Vilniaus,Panerių kautynėse sustabdė generalgubernatoriaus siųsta kariuomenė, sukilėliams teko trauktis.
Po nesėkmingo bandymo užimti Vilnių sukilėliai atsitraukė į Raseinius, vėliau bandė užimti Šiaulius, tačiau irgi nesėkmingai, tada atsitraukė į Kuršėnus, iš kur pasidalino į kelias dalis ir esminio pasipriešinimo nebeliko.
Tarp sukilimo dalyvių drąsa ir ryžtingumu pagarsėjo lietuvių Žana d‘Ark − grafaitė Emilija Pliaterytė.
Išsilavinusi grafaitė žavėjosi romantizmo idėjomis, filomatų veikla. Sukilimo pradžioje kartu su pusbroliu ji sutelkė Dusetų apylinkių sukilėlius, vadovavo kelių šimtų karių būriui. Pati kovėsi pirmose sukilėlių gretose. Garsas apie E. Pliaterytės drąsą sklido po visą Lietuvą. Grafaitė buvo paskirta vieno sukilėlių pulko kapitone. Tačiau susirgusi mirė ir buvo palaidota svetimu vardu Kapčiamiestyje. Jos kapą įamžino paminklas su iškaltais žodžiais: „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę − Tėvynei“.
Po sukilimo buvo sustiprinta cenzūra, uždėta kontribucija Lietuvos ir Lenkijos gyventojams, vadai nubausti mirtimi, aktyvūs dalyviai ištremti.
Sukilimas paskatino revoliucinius judėjimus kitose Europos šalyse, sutrukdė Rusijos intervenciją į Belgiją ir Prancūziją, kurios tuo metu buvo apimtos revoliucijos.
Sukilėliai negalėjo pasipriešinti daug kartų didesnei, gerai apmokytai ir ginkluotai Rusijos armijai, todėl sukilimas pralaimėjo.
Daug sukilėlių žuvo, tūkstančiai buvo nuteisti ir ištremti į Rusijos gilumą. Sukilusių bajorų dvarai konfiskuoti ir buvo atiduodami iš Rusijos atkeltiems dvarininkams. Daug bajorų, baimindamiesi valdžios represijų, emigravo į Vakarų Europą.
Numalšinusi sukilimą caro valdžia siekė užgniaužti bet kokias Lietuvos ir Lenkijos bajorų puoselėjamas valstybingumo idėjas. Lenkijos karalystės autonomija buvo panaikinta. Lietuvoje imta vykdyti politiką, pavadintą „lenkų pradų naikinimo“ programa. Jos šalininkai įrodinėjo, kad senoji Lietuva iki Liublino unijos buvo rusų valstybė. Tik Lietuvai susijungus su Lenkija, čia ėmė plisti lenkybė, kurią reikia sunaikinti, o kraštą vėl surusinti. Svarbiausias šios politikos principas buvo: ko negali kontroliuoti, tą reikia uždrausti.
Ypač griežtas represijas caro valdžia taikė kultūrai bei švietimui: panaikinta Vilniaus švietimo apygarda, uždaryta daug mokyklų, sugriežtinta cenzūra.
Valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, pareigūnais buvo skiriami rusai.
1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas. Jį pakeitė Rusijos įstatymai ir teismai.
Valdžia ribojo katalikų bažnyčios veiklą, uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, atiminėjo jų žemes. Unitai prievarta grąžinti į stačiatikybę.
Siekiant iš atminties ištrinti net Lietuvos vardą, buvusias LDK žemes imta vadinti Vakarų gubernijomis.
Po sukilimo uždaryta:
- 1831 m. - Pažaislio vienuolynas
- 1832 m. - Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas su bažnyčia ir mokykla
- 1832 m. - Jonavos trinitorių vienuolynas
- 1832 m. - Jūžintų Šv.Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas
- 1832 m. - Kėdainių senosios regulos karmelitų vienuolynas
- 1832 m. - Kurklių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas
- 1832 m. - Norviliškių vienuolynas
- 1832 m. - Salako reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas
- 1832 m. - Videniškių atgailos kanauninkų vienuolynas
- 1832 m. gegužės 13 d. – caro Nikolajaus I dekretu uždarytas Vilniaus universitetas
- Dominikonų vienuolynai:
- Astravas (1618-1832)
- Aukštadvaris (1629-1832)
- Merkinė (1605-1832)
- Skapiškis (1752-1832)
Pradėta ilgametė politika naikinti istorinę atmintį bei tapatumą. Tačiau tokia praktika tik dar labiau kurstė vietos gyventojų priešiškumą valdžiai.
1863–1864 m. sukilimas (kartais vadinamas Sausio sukilimu) – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnogafinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Norėdama laimėti Krymo karą prieš Rusijos imperiją Jungtinė Karalystė pradėjo aktyviai remti sukilimus tuomet Rusijos valdomose Lietuvos ir Lenkijos teritorijose. Taip buvo tikimasi sukelti ekonominę krizę Baltijos jūros regione ir karinę krizę Ukrainoje.
Prie įvykių Lietuvoje ir Lenkijoje prisidėjo Vakarų Europos išauginti ir Britanijos remiami revoliucionieriai:Džiusepė Garibaldis, Karlas Marksas, Michailas Bakuninas ir kiti. Rusijos imperijos valdžia, mėgindama rasti geriausią išeitį iš susidarusios vidinės ir tarptautinės padėties, 1861 metais pradėjo žemės ūkio, teismo, finansų, tautos išsilavinimo ir kitas reformas.
Kovose daugiausia dalyvavo „liberalinių“ pažiūrų studentai, be to juos rėmė katalikų dvasininkai.
Būsimieji sukilimo vadai būrėsi Peterburge, Varšuvoje, Vilniuje, Paryžiuje bei Londone. 1861 metais daugelyje Lenkijos – Lietuvos miestų vyko antimonarchinės eisenos.
1862 m. vasarą Vilniuje sudarytas Sukilimo komitetas – organizacija, vadovavusi sukilimui Rusijos teritorijoje. Nuo 1862 m. spalio komitetas pavadintas Lietuvos provincijos komitetu. Komitetas palaikė ryšius su lenkų raudonųjų Tautiniu centro komitetu, ir užsienio t. y. Londono revoliucijų rėmėjais.
Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir kartais yra vadinamas Sausio sukilimu. Sukilimą Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“ - čia įsikūrusi Centrinė tautų vyriausybė išleido atsišaukimą, kuriame sakoma, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo ir skelbiama, jog atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.
Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas pasiskelbė įvedąs savo valdžią ir taip palaikė Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją.
Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji, tačiau kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami Lenkijos tautinio centro komiteto, vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11d. įsteigė Lietuvos provincijų valdymo skyrių. Balandžio mėnesį valdymo skyriuje susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia.
Įsisteigęs Lietuvos provincijos valdymo skyrius leido atsišaukimus, kad žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus trobelininkai ir darbininkai, prisidėję prie sukilimo, kuriam vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius.
1863 m. birželio 26 d. vietoje valdymo skyriaus įsteigtas Lietuvos provincijų vykdomasis skyrius. Visas kraštas netrukus atsidūrė sukilėlių rankose, kadangi valstiečiai norėjo realių laisvių ir nuo sulenkėjusios bajorijos, o rusų kariuomenė laikėsi didesniuose miestuose.
Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai.
1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti.
Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. balandžio 21 d. būrys Raguvos miškuose privertė trauktis caro karius, vėliau patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.
1863 m. gegužės 7–9 d. vyko Biržų kautynės, kuriose Zigmanto Sierakausko vadovaujami apie 2500 sukilėlių pralaimėjo caro kariuomenės daliniui.
Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet Teofilio Lapinskio vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.
1863 metų gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku.
Atvykęs su rusų kariuomenės pastiprinimais, naujas generalgubernatorius įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų masinių represijų – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.
1863 m. liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Konstantinas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.
Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d.
1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 m. rugsėjo mėn., čia veikė apie 20 rinktinių. Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.
Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį.
Sukilimo metu Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai.
Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.
Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 m. įvestas Spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.
Sukilimas minimas ir lietuvių literatūroje, rašytojo J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.
Po sukilimo Lietuvoje uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis:
- 1863 m. - Vilniaus vizitiečių vienuolynas
- 1863 m. - Kauno benediktinių vienuolynas (uždarytas tik noviciatas)
- 1864 m. - Trinitorių vienuolynas Antakalnyje (Vilniuje)
- 1864 m. - Kauno bernardinių vienuolynas
- 1864 m. - Kauno šaričių vienuolynas
- 1864 m. - Paparčių domininkonų vienuolynas
- 1864 m. - Tytuvėnų bernardinų vienuolynas (bažnyčią tikintieji su vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis išsaugojo)
- 1864 m. - Vilniaus bernardinių vienuolynas
- 1864 m. - Vilniaus Laterano reguliariųjų kanauninkų vienuolynas
- 1864 m. rugsėjo 12 d. - Dotnuvos bernardinų vienuolynas
- 1864 m. - Trakų dominikonų vienuolynas
- 1865 m. - Palėvenės vienuolynas (bažnyčia palikta katalikams)
- 1865 m. – Vilniaus Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia ir vienuolynas
- 1866 m. - Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčia
Klaipėdos sukilimas – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinė akcija 1923 metais. Tarpukario istoriografijoje įsivyravęs požiūris į sukilimą kaip į vietinių gyventojų pastangas susilieti su Lietuva, buvo ne tik puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą, bet kartu sudarė prielaidas nekorektiškai interpretuoti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį. „Sukilimo“ stereotipas, tarptautinės nuomonės vardan neigęs esminį Lietuvos vyriausybės vaidmenį Klaipėdos krašto užėmime 1923 m., išliko gajus ištisus dešimtmečius. Visiškai priešingai šiuos įvykius istorikai pradėjo vertinti tik XX a. pabaigoje.
Klaipėdos sukilimą lėmė Klaipėdos krašte Prancūzijos valdymo metais susidariusi politinė konjunktūra, ekonominiai ir etnopolitiniai Lietuvos interesai. Sprendžiant iš Vinco Krėvės atsiminimų, pirmiausia ši idėja („inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą“) buvo aptarta 1922 m.lapkričio 16 d. slaptame Šaulių sąjungos centro valdybos prezidiumo posėdyje. Po to su ja buvo supažindintas ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys, o E. Galvanauskas savo ruožtu šį klausimą iškėlė 1922 m. lapkričio 20d. ministrų kabineto posėdyje, kuriame buvo aptarta sukilimo strategija. Lietuvos generalinis štabas turėjo paruošti konkretų tariamai vietinių sukilėlių, Klaipėdos krašto savanorių, nepatenkintų prancūzų vykdomąja valdžia, sukilimo planą ir surasti jo vadovą. Sukilimą organizuoti pavesta Šaulių sąjungai ir tuometiniam jos vadovui Vincui Krėvei, kuris nesėkmės atveju turėjo prisiimti visą atsakomybę.
Šaulių sąjungos vadovybė, Berlyne susitikusi su Vokietijos reichsvero vadu gen. Hansu von Seecktu, apsirūpino akcijai reikalinga ginkluote ir išgavo pažadą, kad nei vienas vokietis Klaipėdoje nešausiąs į lietuvius. Ernestas Galvanauskas taip pat gavo neoficialų Sovietų Rusijos ir Vokietijos diplomatų palaiminimą akcijai.
Sukilimo vadu buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kuriam priedangos sumetimais suteikta Klaipėdos krašte paplitusi Budrio pavardė. Kiti vadovai analogiškai privalėjo pasikeisti pavardes. Štabo viršininkas kapt. Juozas Tomkus tapo Oksu, jo padėjėjas Juozas Šarauskas – Juozapaičiu ir pan. Priedangai Klaipėdoje iš lietuvininkų organizacijos Prūsų lietuvių tautos tarybaveikėjų buvo suburtas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, turėjęs oficialiai vadovauti neva krašto gyventojų sukilimui.
Karinei akcijai tinkamas laikas buvo parinktas labai tiksliai: 1923 m. sausio 11 d. Belgijos ir Prancūzijos kariuomenės įžengė į Vokietijos Rūro sritį, prikaustydamos Europos spaudą prie šio įvykio. Viena diena anksčiau Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche žadėjo paskelbti nusprendęs, kad Klaipėda turinti tapti Freistaatu (laisvąja valstybe).
Užimti Klaipėdos kraštą turėjo 1923 m. pradžioje Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė, sudaryta iš trijų grupių. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, reikėjo užimti Klaipėdos miestą, Antrajai (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas-Bajoras) reikėjo užimti Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga, Trečiajai, vadovaujamai mjr. Jakšto-Kalvaičio, teko užimti Šilutę. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras įvairiu laiku dalyvavusiųjų skaičius yra 1753.
Pagal planą operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9 d., kai Šilutėje Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą, kuriame teigta, kad „vokiškoji“ krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis. Sausio 10 d. kariai su vokiškais šautuvais ir raiščiu ant peties su užrašu „MLS“ (Mažosios Lietuvos savanoris), perėjo sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė, Pagėgiai buvo užimti be pasipriešinimo dar tą pačią dieną. Apsuptos Klaipėdos puolimas prasidėjo sausio 15 d. rytą. Prancūzų karinė įgula pasidavė popiet. Žuvo du prancūzai, vienas vokiečių žandaras bei dvylika lietuvių. Pastarieji naktį buvo slapta išvežti į Kėdainius, Klaipėdoje sausio 20 d. iškilmingai palaidoti tik trys žuvusieji. Žuvę prancūzų kariai kreiseriu išgabenti į Prancūziją.
Klaipėdos krašto gyventojai „sukilėlių“ kariuomenei nesipriešino. Į 1923 m. sausio 16 d. suformuotą vadinamąją Jono Budrio armiją įstojo nemažai vietinių lietuvininkų, bet tai jie darė daugiausia ekonominiais, o ne politiniais motyvais (ekonominė padėtis Klaipėdos krašte 1922 m. pabaigoje buvo labai sunki).
Nepaisydama tarptautinės bendruomenės spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo (šis neigimas vėliau tapo „Klaipėdos atvadavimo“ mito sudedamąja dalimi). Derybos tarp Ambasadorių konferencijos sausio 17 d. paskirtos Ypatingos komisijos, vadovaujamos Georges Clinchant ir Lietuvos vyriausybės ypatinguojo atstovu Klaipėdos kraštui sausio 20 d. paskirto buvusio prezidento Antano Smetonosbaigėsi suvereniteto teisių Klaipėdos krašte perdavimu Lietuvos Respublikai.
Birželio sukilimas buvo Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujamas sukilimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę prasidėjęs 1941 m. birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.
Vykstant masiniams Lietuvos žmonių trėmimams, birželio 15 d. miestus, miestelius ir net kai kuriuos kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie centrinei vadovybei pavaldžioms pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga atsirado daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos pastebėjo ir sovietinio saugumo organai. Lietuvą apskriejo slaptai perduodama žinia, kad birželio 16-26 d. galįs prasidėti karas tarp TSRS ir Vokietijos.
Sukilimas prasidėjo pirmąją karo dieną ir vyko savaitę – 22 – 28 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę.
1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis).
Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavoLietuvių aktyvistų frontas (LAF).
Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo žydų skerdynės, Holokaustas.