LDK karai ir kariai:
Lietuvių ginkluotė ir jos raida XIII–XV a. nėra detaliai rekonstruota. Todėl kol kas ją galima apibūdinti tik bendrais bruožais. Lietuvoje, kaip ir kitose to meto šalyse, nebuvo vieningos ginkluotės – kiekvienas karys karui ruošėsi pagal savo išteklius.
Pagrindiniai ginklų įgijimo būdai buvo pirkimas, dovanos ir karo grobis. Skirtingas kunigaikščių, bajorų ir laisvųjų. laukininkų ekonominis pajėgumas lėmė jų turimų ginklų kiekio ir kokybės skirtumus. Nors kiekybiniu požiūriu pėstininkų (laisvųjų laukininkų) tarp Rytų pabaltijo genčių XIII a. buvo gerokai daugiau negu raitelių, tačiau būtent pastarieji sudarė vertingiausią ir labiausią patyrusią karių grandį.
XIII a. pr. vietinių genčių raiteliai neprilygo to meto Vakarų ir Vidurio Europos riteriams, kurių pranašumą lėmė solidi patirtis ir sunkioji ginkluotė: grandininiai marškiniai (žieduotis), šalmas ir sunkioji, smogimui tinkama ietis.
Tokie raiteliai, susidūrę su vietiniais lengvosios kavalerijos atstovais, juos nesunkiai įveikdavo. Aprašydamas kalavijuočių ir lyvių kovas, kronikininkas Henrikas Latvis lyvius vadina „beginkliais“, nes jie nenaudojo metalinių šarvų. Šarvai teikė elementarų saugumo komfortą.
Priešingai neretai nuomonei, kad viduramžių riteriai sunkiai judėjo dėl šarvų svorio, reali padėtis buvo kitokia. Net ir XIV a., kai kario krūtinę, blauzdas ir dilbius imta dengti ne tik metalinėmis grandimis, bet ir plokštelėmis, bendra ginkluotės našta siekė 23–27 kg, t. y. maždaug tiek pat, kiek XIX–XX a. pėstininkų. Taigi XIII–XIV a. riteris buvo pakankamai vikrus kautis ir raitomis, ir pėsčiomis.
Tikėtina, kad XIII a. pr. lietuvių kariauninkų šarvuotė buvo panaši į lyvių. Galbūt tik kunigaikščiai ir vienas kitas bajoras turėjo žieduočius. Kol nebuvo susidurta su vokiečiais, tikriausiai nebuvo juntamas šarvuotės stygius, nes grobiamųjų žygių metu dažniausiai turėta reikalų su kovai nepasiruošusiais vietiniais gyventojais.
Apsiginklavimo būklė, regis, ėmė kisti tik nuo Mindaugo laikų. Būtent tada aptinkamos pirmos rašytinės žinios, rodančios, kad lietuvių kariaunos turėjo būti „sunkiai“ ginkluotos.
Aprašydamas 1255 m. lietuviams nesėkmingai pasibaigusį mūšį su rusėnais, Haličo metraštininkas byloja: „Kirsdami ir badydami įvarė juos į ežerą. 10 vyrų turėjo po vieną žirgą ir jie manė, esą „žirgas mus išneš“, ir taip nuskendo, skandinami Dievo atsiųsto angelo.“
Bet ginkluotės svoris turbūt taip pat trukdė įveikti vandens kliūtį: „Ežeras prisipildė lavonais, skydais ir šalmais; o vietiniai turėjo daug naudos, traukdami juos iš ežero.“
XIV amžiuje žieduotis, šalmas, skydas ir kalavijas tapo standartiniais lietuvių bajorų ginklais.
Priešingai neretai nuomonei, kad viduramžių riteriai sunkiai judėjo dėl šarvų svorio, reali padėtis buvo kitokia. Net ir XIV a., kai kario krūtinę, blauzdas ir dilbius imta dengti ne tik metalinėmis grandimis, bet ir plokštelėmis, bendra ginkluotės našta siekė 23–27 kg, t. y. maždaug tiek pat, kiek XIX–XX a. pėstininkų. Taigi XIII–XIV a. riteris buvo pakankamai vikrus kautis ir raitomis, ir pėsčiomis.
Tikėtina, kad XIII a. pr. lietuvių kariauninkų šarvuotė buvo panaši į lyvių. Galbūt tik kunigaikščiai ir vienas kitas bajoras turėjo žieduočius. Kol nebuvo susidurta su vokiečiais, tikriausiai nebuvo juntamas šarvuotės stygius, nes grobiamųjų žygių metu dažniausiai turėta reikalų su kovai nepasiruošusiais vietiniais gyventojais.
Apsiginklavimo būklė, regis, ėmė kisti tik nuo Mindaugo laikų. Būtent tada aptinkamos pirmos rašytinės žinios, rodančios, kad lietuvių kariaunos turėjo būti „sunkiai“ ginkluotos.
Aprašydamas 1255 m. lietuviams nesėkmingai pasibaigusį mūšį su rusėnais, Haličo metraštininkas byloja: „Kirsdami ir badydami įvarė juos į ežerą. 10 vyrų turėjo po vieną žirgą ir jie manė, esą „žirgas mus išneš“, ir taip nuskendo, skandinami Dievo atsiųsto angelo.“
Bet ginkluotės svoris turbūt taip pat trukdė įveikti vandens kliūtį: „Ežeras prisipildė lavonais, skydais ir šalmais; o vietiniai turėjo daug naudos, traukdami juos iš ežero.“
XIV amžiuje žieduotis, šalmas, skydas ir kalavijas tapo standartiniais lietuvių bajorų ginklais.
Svarbiu lietuvių (gal ir kitų baltų) karybos pasiekimu pelnytai laikomas „lietuviško“ arba „prūsiško“ tipo skydas, XIII–XV a. vartotas dar ir Vidurio Europos kraštuose – Prūsijoje, Lenkijoje, Čekijoje.
Skydo atsiradimą lėmė šokas, kurį vietinėms gentims XIII a. pr. sukėlė karinis vokiečių pranašumas. Gentims stresą kėlė ne tik ilgos ietys, aštrūs kalavijai ir sunkiai nudobiami riteriai, bet ir arbaletai.
Desperatiškas vietinių gyventojų pastangas apsisaugoti nuo mirtinų ginklų regimos 1210 m. Rygos apgulties aprašyme. Artindamiesi prie įtvirtinimų kuršiai nešėsi didelius baltus skydus, sukaltus iš dviejų lentų, kuriems atremti pasigamino atramas, panašias į piemenų lazdas. Tokie skydai buvo dideli ir nepatogūs, bet, matyt, tikėta už jų rasti saugią užuovėją, atsidūrus apšaudomame lauke.
Galbūt lietuvišką skydą galima laikyti tokių skydų vėlesne atmaina. Mažesnis, keturkampis, iš dviejų šoninių ir vidinės išgaubtos dalies pagamintas lietuviškas skydas gerai priglusdavo prie kario kūno, atremdavo kalavijo, ieties smūgius ar strėlės šūvius.
Kaip ir kas skydą išrado, niekada nesužinosime, bet aišku, kad tai buvo kūrybingas ir vykęs atsakas į puolamųjų ginklų galią.
Populiariausias lietuvių puolamasis ginklas buvo ietis. Lietuviai naudojo lengvą, maždaug 2 m ilgio ietį, kuri gerai tiko ir sviesti, ir kovoti iš arti. Lietuvių įgudimą darbuotis ietimi atskleidžia tai, kas Algirdo žygio į Maskvą metu nutiko rusų kunigaikščiui Vasilijui Ivanovičiui Berezuiskiui (1370 m.). Prie Voloko miesto atsistojęs ant tilto kunigaikštis stebėjo įvykius, o tuo tarpu iš po tilto vienas lietuvis perdūrė jį ietimi. Gali būti, kad ietis buvo užnuodyta, nes kunigaikštis „dėl tos žaizdos“ susirgo, nusilpo ir mirė.
Svarbiausias artimų kautynių ginklas buvo kalavijas. Dauguma kariauninkų juos turėjo, bet paprastam pėstininkui toks ginklas buvo neįperkamas. Alternatyva brangiam kalavijui buvo žymiai pigesnis kovinis kirvis, kuris įgudusio kario rankose buvo taip pat efektyvus.
Lietuviško skydo tobulinimas, pasitaikančios kautynės raitomis, apgulties pabūklai ir panašūs dalykai rodo, kad lietuviai mokėsi karo meno kovodami su kryžiuočiais.
Geriausiai lietuvių imlumą karybos naujovėms rodo tai, kad lietuvių kariuomenėje XIII a. II pusėje prigijo, o XIV a. paplito arbaletas.
XIV amžiaus II p. – XV a. I p. Vilniuje veikė arbaletų dirbtuvės. Esama duomenų, kad XV a. pr. lietuviai jau naudojo padegamas arbaletų strėles.
Lietuvos kariuomenėje prigijus arbaletui, Vokiečių ordinas neteko vieno didžiausių pranašumų, kurio dėka jis lengvai užkariavo Prūsiją ir latvių, kuršių ir estų žemes.
Arbaleto, kaip ir kitų karybos naujovių, perėmimas ir pritaikymas leidžia geriau įsivaizduoti, kodėl Lietuvos ir Vokiečių ordino kovos vyko taip ilgai, nė vienai pusei neįgyjant strateginio pranašumo.
Haličo-Voluinės karai, Galicijos-Volynės karai – nuo 1340 m. iki 1392 m. trukę karai Haličo-Volynės kunigaikštystėje. Karai prasidėjo1340 m., kai buvo nunuodytas kunigaikštis Jurgis II Boleslavas ir LDK su Lenkijos karalyste pradėjo pretenduoti į kunigaikštystės žemes. Po karų pabaigos 1392 m. LDK atiteko Voluinė, o Lenkijai – Galicija.
Pirmasis etapas Beveik iškart po kunigaikščio nunuodijimo, Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis pasiuntė kariuomenę į kunigaikštystę, siekiant apsaugoti lenkų prekybininkus ir katalikus nuo galimų susidorojimų Lvovo mieste. 1340 m. birželį Kazimieras III atvyko su dar didesne kariuomene ir pradėjo derybas su vietinių bajorų vadu Dmitrijumi Dedko. Derybų metu Lenkijos karalius pažadėjo apsaugą vietiniams bajorams. 1340–1341 m. žiemą į kunigaikštystę įsiveržė Aukso orda ir iš jos puolė Lenkiją bei užėmė Liubliną. Ši ataka susilpnino lenkų pozicijas kunigaikštystėje. 1342 m. žiemą Boleslavo žmona Eufemija buvo išvežta į Varšuvą. Tais pačiais metais kilo nedidelis konfliktas dėl kunigaikštystės žemių tarp LDK ir Lenkijos karalystės, bet buvo greitai išspręstas priskiriant Haličo kunigaikštystę Kazimierui III, o Voluinės kunigaikštystę Liubartui.
Po 1348 m. lietuvių pralaimėjimo kryžiuočiams Strėvos mūšyje, Liubartas prarado visas turėtas teritorijas, išskyrus rytinę Voluinės dalį su Luckomiestu. Visas šias žemes užėmė Lenkijos karalius Kazimieras III ir jo sąjungininkas Vengrijos karalius Lajosas I Didysis, kuriam šios žemės buvo pažadėtos, jeigu Kazimieras III mirs nesulaukęs įpėdinių. Liubarto broliai Kęstutis ir Algirdas keletą kartų surengė karinius išpuolius prieš Lenkiją, siekdami atsiimti rytų Voluinę, tačiau tai jiems nepavyko. 1351 m. pavasarį Lajosas I paėme Liubartą į nelaisvę, bet jau vasarą paleido po derybų su Kęstučiu. 1352 m. lietuviai surengė dar porą karinių išpuolių, po kurių buvo sudarytos paliaubos, pagal kurias ne tik Voluinė ir Podolė vėl grįžo Liubartui, tačiau jam buvo priskirti ir Belzo bei Chelmo miestai. 1353 m. Liubartas dar kartą puolė lenkus. Kazimieras III atsakė žygiu, kurį paskelbė, kaip kovą prieš pagonis lietuvius ir gavo popiežiaus Inocento VI palaiminimą, tačiau šis žygis nebuvo sėkmingas.
1366 m. Kazimieras III sudarė karinę sąjungą prieš Liubartą su Mazovijos kunigaikščiu Semovitu III bei Liubarto sūnėnais Narimanto sūnum Jurgiu ir Karijoto sūnumis Jurgiu ir Aleksandru. Algirdui kariaujant rytuose su rusais, o Kęstučiui kariaujant vakaruose su vokiečiais, Liubartui teko gintis be jų pagalbos ir tai lėmė, kad jis buvo nugalėtas. 1366 m. rudenį buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Liubartui liko rytinė Voluinė su Lucku. Liubartas tapo priklausomas nuo lenkų. Kazimieras apdovanojo savo sąjungininkus suteikdamas Karijoto sūnui Jurgiui Chelmą, Aleksandrui Voluinės Vladimirą ir Narimanto sūnui Jurgiui Belzą.
1370 m. mirus Kazimierui III, Liubartas tuo pasinaudodamas atsiėmė visą Voluinę, o Haličas atiteko vengrams, kurie šį valdė iki 1387 m. Karas vėl atsinaujino 1376 m., kai Liubartas, Kęstutis ir Jurgis iš Belzo užpuolė Sandomiežą ir Tarnuvą, taip pat beveik pasiekdami Krokuvą. Po Vengrijos karaliaus Lajoso I atsakomojo puolimo ir Liubarto sūnų paėmimo į nelaisvę, Liubartas tapo priklausomas nuo Vengrijos. 1378 m. Lajosas I prijungė Haličo kunigaikštystę prie Vengrijos karalystės. 1382 m. mirus Lajosui I, Liubartas užpuolė vengrų kontroliuojamas pilis Kremenece irPeremyšlyje, bet į didelį karą nesivėlė. Tuo metu Lietuvoje, Lenkijoje ir Vengrijoje vyko kovos dėl valdžios. Lenkai karaliene išrinko vengrę Jadvygą ir pakvietė Jogailą tapti jos vyru. 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, pagal kurią LDK ir Lenkija tapo vieno valdovo valdomomis valstybėmis. 1387 m. Jadvyga prijungė Haličo kunigaikštystę prie Lenkijos karalystės. Liubartas mirė apie1384 m., o jo įpėdiniu tapo jo sūnus Fedoras, kurio valdžią pradėjo riboti Jogaila. Po Lietuvos pilietinio karo 1381–1384 m. Jogaila norėdamas susitaikyti su Vytautu pasiūlė jam Lucką ir Voluinės Vladimirą. Bet Vytautui buvo svarbiau įsigalėti LDK ir jis pradėjo kitą Lietuvos pilietinį karą 1389–1392 m. Pilietinis karas baigėsi Astravos sutartimi, kurioje taip pat buvo nuspręstas Haličo ir Voluinės kunigaikštystės likimas: Voluinė atiteko LDK, o Haličas Lenkijos karalystei.
Lenkijos-Lietuvos-Teutonų ordino karas vyko 1409-1411 tarp sąjungininkų – Lietuvos ir Lenkijos iš vienos pusės ir Teutonų ordino, palaikomo riterių iš visos Vakarų Europos, iš kitos pusės.
Karo priežastis buvo teritoriniai Lietuvos ir Lenkijos ginčai su ordinu. Lietuva pretendavo į ordino užimtą Žemaitiją, o Lenkija – į Dobrynės žemę. 1409 m. Žemaitijoje kilo Vytauto sukurstytas sukilimas prieš ordiną, kuris tapo tiesiogine karo dingstimi.
1409-1410 m. sandūroje karas vyko tik diplomatiniame fronte, nes žiemos metu karo žygis negalėjo būti organizuojamas. ARbitru ginče buvo kviestas Šventosios Romos imperijos imperatorius Vaclovas IV Liuksemburgietis, kuris buvo šališkas ordino naudai ir palaikė visus ordino reikalavimus. Žygis prieš ordiną surengtas 1410 m. vasarą. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės susitiko prie Červinsko ir kirto 1410 m. liepos 9 d. kirto sieną su ordinu. Kariuomenės traukė Marienburgo link. Prie Griunvaldo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. nugalėjo ordino kariuomenę atskubėjusią pasitikti priešininkų. Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių Europos mūšių. Mūšyje žuvo ir ordino vadovybė, tarp jų didysis magistras Ulrich von Jungingen. Ordino sutriuškinimas buvo toks skaudus, kad daugelis Prūsijos miestų be pasipriešinimo pasidavė Lenkijos Lietuvos kariuomenei. Tačiau Marienburgo užimti nepavyko. Link Marienburgo sąjungininkai pajudėjo tik praėjus keletui dienų po mūšio. Apgulčiai sąjungininkai nebuvo pasiruošę, jie neturė apgulties įrengimų, be kurių tokių įtvirtinimų, kokie buvo Marienburge paėmimas buvo praktiškai neįmanomas. Be to netrukus nuo apgulties pradžios Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Prūsijos pasitraukė.
Oficialiai karas pasibaigė Torūnės taika, kuri pasirašyta 1411 m. Pagal šią sutartį Lenkija gavo Dobrynę, o Lietuva – Žemaitiją, tačiau tik iki Vytauto mirties. Lietuvos ir Lenkijos tarptautinė padėtis akivaizdžiai sustiprėjo, tuo tarpu ordinas karo ir taikos sąlygų buvo labai susilpnintas.
Golubo karas (lenk. Wojna golubska) – 1422 m. liepos-rugsėjo mėnesiais trukęs karas tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės. Karas baigėsi 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taiką, kuria ordinas pripažino savo pralaimėjimą ir visam laikui atsisakė pretenzijų į Žemaitiją.
1411 m. pasirašyta Torūnės taika nutraukė nuolatinius LDK ir Lenkijos karalystės mūšius su ordinu, tačiau ordino siena su Žemaitija taip ir nebuvo nustatyta. Lenkija taip pat negavo norėtų Pomeranijos, Pomerelijos ir Kulmo žemės. Po ilgų derybų dėl šių žemių, kurios baigėsi nesėkmingai 1414 m. kilo Bado karas. Kadangi lietuviai su lenkais negalėjo užimti stipriai įtvirtintų Vokiečių ordino pilių, jie kreipėsi įKonstanco susirinkimą, kad šis išspręstų šį ginčą. Susirinkimo metu buvo įkurta Žemaičių vyskupija su centru Varniuose ir Motiejus Trakiškis paskirtas pirmuoju vyskupu. Bet ir šis sprendimas neišsprendė ginčų tarp ordino ir LDK.
1419 m. gegužės mėnesį prasidėjo naujos derybos, kurioms vadovavo Milano vyskupas Bartholomew Capri. Ginčo sprendimo klausimas buvo perleistas Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui. 1420 m. sausio 6 d. šis nusprendė, kad Torūnės taika yra teisinga ir liekanti toliau galioti. Tai reiškė kad Žemaitija priklausys LDK tiktai iki Vytauto ir Jogailos mirties. Po jų abiejų mirties Žemaitija turės būti grąžinta ordinui. Tokį sprendimą imperatorius, matyt, priemė tikėdamasis ordino pagalbos Husitų karuose. Vytautas ir Jogaila nesutiko su tokiu imperatoriaus sprendimu ir jiems beliko tik dar kartą eiti kariauti. Jogaila dar nesėkmingai bandė kreiptis pagalbos į popiežių Martyną V.
1422 m. liepos mėnesį imperatorius Zigmantas ir vokiečių ordinas puolė Husitus, kurie prieš tai nusiaubė nemažą dalį Šventosios Romos imperijos. Pasinaudodami ordino koncentracija karuose su Husitais, Vytautas su Jogaila, padedami Moldavijos kunigaikštystės, užpuolė ordiną. Jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė pradėjo puolimą Ostrudos kryptimi. Ordino kareiviai atsitraukė link Liubavos. Kai paaiškėjo, kad ordinas nesulauks jokio pastiprinimo, Jogaila įsakė savo pulkams pulti ordino sostinę Marienburgą. Jogailos kariuomenė užėmė Riesenburgą, toliau eidami į pietus link Kulmo žemės užėmė Golubą. Jogaila nusprendė užbaigti karą kaip įmanoma greičiau, kol ordinui į pastiprinimą neatvyko magistro Paulio Rusdorfo pakviestos Šventosios Romos imperijos pajėgos. 1422 m. rugsėjo 17d. buvo sudarytos paliaubos, o 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašyta Melno taika, kuri užbaigė šį karą. Ši taika visiems laikams priskyrė Žemaitiją ir Jotvą Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir užbaigė LDK ir ordino karus.
ATR-Maskvos karas (1605–1618)
ATR-Maskvos karas (1605–1618) buvo antrasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir suirutę patiriančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Oficialiai karas buvo paskelbtas 1609 m., iki tol ATR kariniai daliniai kariniuose veiksmuose Maskvos kunigaikštystės teritorijoje dalyvavo tik kaip privačių didikų pavaldiniai.
Livonijos karas baigėsi 1582 m. sausio 15 d., kai tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos buvo sudarytos Jam Zapolės taikos sutartis 10 metų laikotarpiui. Pagal ją, Abiejų Tautų Respublika gavo Livoniją, Polocką ir Veližą, bet įsipareigojo grąžinti Velikije Lukus. Vėliau paliaubos pratęstos.
Maskvos didysis kunigaikštis Borisas Godunovas teikė didelę finansinę pagalbą Švedijai, kariavusiai prieš ATR. Todėl po jo mirties, ATR parėmė į Maskvos kunigaikštystę įsiveržusį Lžedimirtijų, o vėliau jau ir oficialiai pradėjo karinius veiksmus siekdama prisijungti Maskvos kunigaikštystę.
1605 m. birželio 20 d. - Lžedimitrijus kartu su Lenkijos armija įžengė į Maskvą.
Klušino mūšis 1610 m.
Klušino mūšis 1610 m.
1610 m. birželio 4 d. - Klušino mūšis
Lenkijos karūnos etmonas Stanislovas Žolkevskis nugalėjo Dmitrijaus Šuiskio (Maskvos) ir Jokūbo Delagardžio (Švedijos) jungtinę kariuomenę.
Nors apsiaustas dar 1609 m. rugsėjo mėnesį, tik 1611 m. birželio mėn. buvo užimtas Smolenskas.
Medalis, skirtas Smolensko paėmimui1611 m.
1612 m. rugsėjo 1 - rugsėjo 3 d. - Maskvos mūšis. Jonas Karolis Chodkevičius bandė prasibrauti iki Kremliuje įsitvirtinusios lenkų įgulos, tačiau nesėkmingai. Po poros mėnesių įgula buvo priversta palikti Kremlių. 1612 m. spalio 26 d. - Kremliaus įgulos kapituliacija
1618 m. gruodžio 11 d. – Deulino paliaubos. Didžiausias ATR teritorijos išsiplėtimas – atkovotas Smolenskas. Sutarties terminas - 14,5 metų laikotarpis, kuriam pasibaigus, MDK bajorai nutarė skelbti karą ATR ir prasidėjo Smolensko karas.
Septynerių metų Šiaurės karas – XVI amžiaus antrojoje pusėje (1563-1570) vykęs Danijos-Švedijos karas, kilęs Švedijai 1561 metais užėmus Šiaurės Estiją, siekiant įsigalėti Baltijos jūroje. Danija karą Švedijai paskelbė 1563 metų rugpjūtį. Kare Danijos-Norvegijos valstybę palaikė Liubekas bei Abiejų Tautų Respublika.
Lenkijos-Švedijos 1600-1611 m. karas buvo Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos konfliktų serijos dėl Livonijos ordino žemių padalinimo, prasidėjusių XVI a., tęsinys. Kita konflikto priežastis buvo Zigmanto Vazos kova su dėde Karoliu Sudermanlandiečiu dėl Švedijos sosto.
Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597-1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą.
Švedijos karaliumi karūnavosi Zigmanto Vazos dėdė Karolis Sudermanlandietis, kuris 1601 m. įsiveržė į Livoniją. Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų dėl Livonijos gynimo, bet neatsiuntė nei kariuomenės, nei pinigų.
Nors ir neturėdamas pakankamai kariuomenės Jonas Karolis Chodkevičius 1605 m. nusprendė neprileisti Švedijos kariuomenės prie Rygos ir pastojo jai kelią ties Salaspiliu. Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 m. nugalėjus 2,5 karto didesnę Švedijos kariuomenę Salaspilio mūšyje buvo sudarytos paliaubos, kurios vėliau pratęstos iki 1608 m.
ATR-Švedijos karas (1600–1629) buvo antrasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos. Karas vyko keturiais etapais (1600-1611; 1617-1618; 1620-1625; 1626-1629) su paliaubomis tarp jų. Nuo 1618 m. karas tapo dalimi Trisdešimtmečio karo visoje Europoje, kuriame susidūrė katalikai ir protestantai.
Livonijos karas baigėsi 1583 metais. Po to kilęs Vazų dinastijos ginčas dėl teisės į Švedijos sostą tapo beveik tris dešimtmečius trukusio ginčo pagrindu. Konflikto priežastis buvo Zigmanto Vazos kova su dėde Karoliu Sudermanlandiečiu dėl Švedijos sosto.
Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597–1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597–1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597–1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Švedų puolimas (1600-1601)
Dar 1599-ųjų lapkritį princas Karolis IX įsiveržė į Narvą, o iki 1600-ųjų kovo iš Estijos (kuri netrukus formaliai pripažino Karolio valdžią) išstūmė visas lenkų įgulas.
1600 m. rugpjūčio 19 d. Taline (tuomet – Revelis) ir Narvoje išsilaipino apie 10 tūkst. švedų karių armija. Prisijungus estų didikams ir valstiečiams bendros pajėgos siekė 14 tūkst. karių, kuriems vadovavo Karolis IX. ATR pajėgoms Livonijoje vadovavo Vendeno vaivada Jurgis Farensbachas, turėjęs apie 2,4 tūkst. samdinių (įskaitant 800 husarų ir 1000 pėstininkų). Prisijungus Rygos miesto įgulai, Kurliandijos, bajorų šauktinių ir Lietuvos totoriams bendros pajėgos sudarė 4,5 tūkst. karių.
Apsijungusi Karolio armija išžygiavo 1600 m. rugsėjo 13 d. dviejomis kryptimis. Pirmoji iš Talino pasuko Piarnu link, o antroji iš Narvos į Tartu (tuomet – Dorpatas).
Su silpnomis pajėgomis Jurgis Farensbachas negalėjo atremti švedų puolimo, tačiau visgi sugebėjo laimėti keletą susirėmimų:
Švedų apgultas Tartu (Dorpatas) pasidavė tik 1601 m. sausio 6 d.
Nors ATR laimėjo 1601 m. sausio 7 d. Cėsių (Vendeno) mūšį, kuriame 700 ATR karių atrėmė apie 3000 švedų puolimą, tačiau atlyginimo negaunantys samdiniai plėšikaudami apylinkėse priešiškai nuteikinėjo vietos gyventojus, kurie pradėjo remti švedus. Šie netrukus po pralaimėto mūšio užėmė Valmierą (vok. Wolmar).
Tuo metu Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų dėl Livonijos gynimo, bet neatsiuntė nei kariuomenės, nei pinigų.
1601 m. vasarį švedai pasiekė Dauguvos upę, o mėnesio pabaigoje pasirodė prie Rygos (kurios gynybai vadovavo pats Jurgis Farensbachas), o kovo 28 d. pradėjo Koknesės apgultį, kur miestas pasidavė balandžio 1 d. ir gynėsi tik pilyje likęs lenkų garnizonas.
Kai kurie švedų išpuoliai vyko ir kitoje Dauguvos pusėje – Kurliandijoje, net Žemaitijoje. Koknesės pilies švedai nesugebėjo užimti, todėl Karolis paliko 2600 karių prie pilies ir su kita armijos dalimi atsitraukė 30 km į rytus prie Erlės, kur vadovavimą perleido savo nesantuokiniam sūnui Karoliui Gylenhelmui (šved. Carl Carlsson Gyllenhielm), o pats grįžo į Švediją telkti naujų pajėgų.
1601 m. ankstyvą pavasarį Seimui patvirtinus naujus mokesčius, skirtus karui Livonijoje finansuoti, į čia išsiųstos karinės pajėgos, kurioms vadovauti pavesta garsiausiems ATR karvedžiams, pakeitė jėgų pusiausvyrą.
1608 m. Joachimas Frydrichas Mansfeldas (vok. Joachim Friedrich Graf von Mansfeld zu Vorderort) vėl užpuolė Livoniją, čia užėmė Daugavgrivą, Viljandį, Koknesę.
Kariniai veiksmai atnaujinti padedant išdavikui Volmarui Farensbachui:
1629 m. spalio 26 d. sudarytos Altmarko paliaubos, kurių metu, 1632 m. mirė Zigmantas Vaza, karaliumi išrinktas jo sūnus Vladislovas Vaza. Pasibaigus paliauboms 1635 m., Vladislovas Vaza pareiškė pretenzijas į Švedijos sostą.
1635 m. baigiantis paliaubų terminui reikėjo ruoštis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Nors renkamas karaliumi Vladislovas buvo pasižadėjęs nebesirūpinti Švedijos sostu, tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Lützen) (Vokietijoje) žuvo Švedų karalius Gustavas II Adolfas (Gustav II Adolf). Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną (Maria Eleonora of Brandenburg), bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunutę Gustavo II Adolfo dukterį Kristiną (Christina of Sweden). Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su švedais. 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos etmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.
1635 m. rugsėjo 12 d. sudaryta Štumsko taikos sutartis, turėjusi galioti 26 metus, pagal jos sąlygas Kristupas Radvila Jaunasis turėjo grąžinti Švedija sėkmingai užimtą Cėsių sritį Livonijoje, Lietuvai liko tik žemės pietinėje Dauguvos upės pusėje.
Taikos sutarties buvo laikomasi iki 1654 m. pabaigos, kai Švedijos riksdagas nusprendė įsikišti į ATR-Maskvos karą ir pradėjo Švedų tvaną, kuris baigėsi tik 1660 m. pasirašius Olivos taikos sutartį.
ATR-Maskvos karas (1632–1634)
(dažnai vadinamas Smolensko karu) buvo trečiasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės.
1618 metais sudarytos Deulino paliaubos galiojo 14,5 metų, šiam terminus einant į pabaigą MDK bajorai 1632 m. birželio 20 d. susirenkę ir dar nepasibaigus taikos terminui paskelbė karą. Tokį sprendimą paskatino Zigmanto Vazos mirtis ir bekaralmetis Abiejų Tautų Respublikoje. Vykstantis Trisdešimtmetis karas Europoje leido Maskvai prisijungti anti-Habsburgiškoje (ir anti-katalikiškoje) koalicijoje, palaikant Švediją.
1632 m. spalio 10 d. Michailas Šeinas (rus. Михаил Шеин) patraukė Viazmos link, per pora mėnesių MDK pajėgos užėmė Nevelį, Roslavlį, Starodubą, Počepą, Sebežą, Trubčevską,Suražą.
Gruodžio 5 d. Michailo Šeino pajėgos susirinko prie Smolensko ir pabandė pradėti apgultį. Netoliese ATR pusėje stovėjo apie 6 tūkst. karių, vadovaujami Smolensko vaivados LDK kariuomenės lauko raštininko Aleksandro Korvino Gosievskio. Kovo mėnesį Maskvos pajėgos sulaukė apgulties artilerijos. Gegužės-birželio mėnesiais maskviečiai bandė pralaužti sieną ir užimti miestą šturmu, tačiau buvo atmušti.
Rugpjūčio mėnesį Gonsevskiui į pagalvą atvyko Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunesnysis, bendros pajėgos sudarė apie 11 tūkst. karių.
Atminimo medalis, skirtas Vladislovo IV pergalei prie Smolensko
1633 m. birželio viduryje krymo totoriai, vadovaujami Mubareko Girėjaus įsiveržė į MDK. Tai buvo naujojo karaliaus pasiuntinybės į Krymo chanatą rezultatas. Sėkmingas totorių vasaros reidas sudavė didžiulį moralinį smūgį MDK armijai. 1634 m. vasario 14 d. Michailas Šeinaskapituliavo.
1634 m. birželio mėnesį buvo sudaryta Polianovkos taikos sutartis. Iš esmės buvo paliktos ankstesnėsDeulino paliaubų sąlygos, tik MDK perėjo Serpeiskas, o naujasis Lenkijos karalius Vladislovas IV atsisakė į pretenzijų į Maskvos sostą. Tačiau sutartis esminės valstybių priešpriešos nepanaikino, konfliktas atsinaujino po nepilnų poros dešimtmečių, kai 1654 m. prasidėjo ketvirtasis ATR-Maskvos karas.Faktiškai Abiejų Tautų Respublika šiuo laimėjimu nepasinaudojo, nes krašte tuo metu virė kova su karaliumi ir kilo Zebžydovskio rokošas. Pralaimėjęs Salaspilio mūšį, Karolis Sudermanlandietis naujo žygio neberengė. Tuo laikotarpiu su švedais daug kartų buvo sudaromos paliaubos. Vėliau, kai Zigmantas Vaza, neatsisakydamas sosto, ėmė agituoti savo naudai Švedijoje, 1617 m. karą atnaujino Gustavas II Adolfas, kilo 1617-1618 m. karas.
Pagrindiniai ginklų įgijimo būdai buvo pirkimas, dovanos ir karo grobis. Skirtingas kunigaikščių, bajorų ir laisvųjų. laukininkų ekonominis pajėgumas lėmė jų turimų ginklų kiekio ir kokybės skirtumus. Nors kiekybiniu požiūriu pėstininkų (laisvųjų laukininkų) tarp Rytų pabaltijo genčių XIII a. buvo gerokai daugiau negu raitelių, tačiau būtent pastarieji sudarė vertingiausią ir labiausią patyrusią karių grandį.
XIII a. pr. vietinių genčių raiteliai neprilygo to meto Vakarų ir Vidurio Europos riteriams, kurių pranašumą lėmė solidi patirtis ir sunkioji ginkluotė: grandininiai marškiniai (žieduotis), šalmas ir sunkioji, smogimui tinkama ietis.
Tokie raiteliai, susidūrę su vietiniais lengvosios kavalerijos atstovais, juos nesunkiai įveikdavo. Aprašydamas kalavijuočių ir lyvių kovas, kronikininkas Henrikas Latvis lyvius vadina „beginkliais“, nes jie nenaudojo metalinių šarvų. Šarvai teikė elementarų saugumo komfortą.
Priešingai neretai nuomonei, kad viduramžių riteriai sunkiai judėjo dėl šarvų svorio, reali padėtis buvo kitokia. Net ir XIV a., kai kario krūtinę, blauzdas ir dilbius imta dengti ne tik metalinėmis grandimis, bet ir plokštelėmis, bendra ginkluotės našta siekė 23–27 kg, t. y. maždaug tiek pat, kiek XIX–XX a. pėstininkų. Taigi XIII–XIV a. riteris buvo pakankamai vikrus kautis ir raitomis, ir pėsčiomis.
Tikėtina, kad XIII a. pr. lietuvių kariauninkų šarvuotė buvo panaši į lyvių. Galbūt tik kunigaikščiai ir vienas kitas bajoras turėjo žieduočius. Kol nebuvo susidurta su vokiečiais, tikriausiai nebuvo juntamas šarvuotės stygius, nes grobiamųjų žygių metu dažniausiai turėta reikalų su kovai nepasiruošusiais vietiniais gyventojais.
Apsiginklavimo būklė, regis, ėmė kisti tik nuo Mindaugo laikų. Būtent tada aptinkamos pirmos rašytinės žinios, rodančios, kad lietuvių kariaunos turėjo būti „sunkiai“ ginkluotos.
Aprašydamas 1255 m. lietuviams nesėkmingai pasibaigusį mūšį su rusėnais, Haličo metraštininkas byloja: „Kirsdami ir badydami įvarė juos į ežerą. 10 vyrų turėjo po vieną žirgą ir jie manė, esą „žirgas mus išneš“, ir taip nuskendo, skandinami Dievo atsiųsto angelo.“
Bet ginkluotės svoris turbūt taip pat trukdė įveikti vandens kliūtį: „Ežeras prisipildė lavonais, skydais ir šalmais; o vietiniai turėjo daug naudos, traukdami juos iš ežero.“
XIV amžiuje žieduotis, šalmas, skydas ir kalavijas tapo standartiniais lietuvių bajorų ginklais.
Priešingai neretai nuomonei, kad viduramžių riteriai sunkiai judėjo dėl šarvų svorio, reali padėtis buvo kitokia. Net ir XIV a., kai kario krūtinę, blauzdas ir dilbius imta dengti ne tik metalinėmis grandimis, bet ir plokštelėmis, bendra ginkluotės našta siekė 23–27 kg, t. y. maždaug tiek pat, kiek XIX–XX a. pėstininkų. Taigi XIII–XIV a. riteris buvo pakankamai vikrus kautis ir raitomis, ir pėsčiomis.
Tikėtina, kad XIII a. pr. lietuvių kariauninkų šarvuotė buvo panaši į lyvių. Galbūt tik kunigaikščiai ir vienas kitas bajoras turėjo žieduočius. Kol nebuvo susidurta su vokiečiais, tikriausiai nebuvo juntamas šarvuotės stygius, nes grobiamųjų žygių metu dažniausiai turėta reikalų su kovai nepasiruošusiais vietiniais gyventojais.
Apsiginklavimo būklė, regis, ėmė kisti tik nuo Mindaugo laikų. Būtent tada aptinkamos pirmos rašytinės žinios, rodančios, kad lietuvių kariaunos turėjo būti „sunkiai“ ginkluotos.
Aprašydamas 1255 m. lietuviams nesėkmingai pasibaigusį mūšį su rusėnais, Haličo metraštininkas byloja: „Kirsdami ir badydami įvarė juos į ežerą. 10 vyrų turėjo po vieną žirgą ir jie manė, esą „žirgas mus išneš“, ir taip nuskendo, skandinami Dievo atsiųsto angelo.“
Bet ginkluotės svoris turbūt taip pat trukdė įveikti vandens kliūtį: „Ežeras prisipildė lavonais, skydais ir šalmais; o vietiniai turėjo daug naudos, traukdami juos iš ežero.“
XIV amžiuje žieduotis, šalmas, skydas ir kalavijas tapo standartiniais lietuvių bajorų ginklais.
Svarbiu lietuvių (gal ir kitų baltų) karybos pasiekimu pelnytai laikomas „lietuviško“ arba „prūsiško“ tipo skydas, XIII–XV a. vartotas dar ir Vidurio Europos kraštuose – Prūsijoje, Lenkijoje, Čekijoje.
Skydo atsiradimą lėmė šokas, kurį vietinėms gentims XIII a. pr. sukėlė karinis vokiečių pranašumas. Gentims stresą kėlė ne tik ilgos ietys, aštrūs kalavijai ir sunkiai nudobiami riteriai, bet ir arbaletai.
Desperatiškas vietinių gyventojų pastangas apsisaugoti nuo mirtinų ginklų regimos 1210 m. Rygos apgulties aprašyme. Artindamiesi prie įtvirtinimų kuršiai nešėsi didelius baltus skydus, sukaltus iš dviejų lentų, kuriems atremti pasigamino atramas, panašias į piemenų lazdas. Tokie skydai buvo dideli ir nepatogūs, bet, matyt, tikėta už jų rasti saugią užuovėją, atsidūrus apšaudomame lauke.
Galbūt lietuvišką skydą galima laikyti tokių skydų vėlesne atmaina. Mažesnis, keturkampis, iš dviejų šoninių ir vidinės išgaubtos dalies pagamintas lietuviškas skydas gerai priglusdavo prie kario kūno, atremdavo kalavijo, ieties smūgius ar strėlės šūvius.
Kaip ir kas skydą išrado, niekada nesužinosime, bet aišku, kad tai buvo kūrybingas ir vykęs atsakas į puolamųjų ginklų galią.
Populiariausias lietuvių puolamasis ginklas buvo ietis. Lietuviai naudojo lengvą, maždaug 2 m ilgio ietį, kuri gerai tiko ir sviesti, ir kovoti iš arti. Lietuvių įgudimą darbuotis ietimi atskleidžia tai, kas Algirdo žygio į Maskvą metu nutiko rusų kunigaikščiui Vasilijui Ivanovičiui Berezuiskiui (1370 m.). Prie Voloko miesto atsistojęs ant tilto kunigaikštis stebėjo įvykius, o tuo tarpu iš po tilto vienas lietuvis perdūrė jį ietimi. Gali būti, kad ietis buvo užnuodyta, nes kunigaikštis „dėl tos žaizdos“ susirgo, nusilpo ir mirė.
Svarbiausias artimų kautynių ginklas buvo kalavijas. Dauguma kariauninkų juos turėjo, bet paprastam pėstininkui toks ginklas buvo neįperkamas. Alternatyva brangiam kalavijui buvo žymiai pigesnis kovinis kirvis, kuris įgudusio kario rankose buvo taip pat efektyvus.
Lietuviško skydo tobulinimas, pasitaikančios kautynės raitomis, apgulties pabūklai ir panašūs dalykai rodo, kad lietuviai mokėsi karo meno kovodami su kryžiuočiais.
Geriausiai lietuvių imlumą karybos naujovėms rodo tai, kad lietuvių kariuomenėje XIII a. II pusėje prigijo, o XIV a. paplito arbaletas.
XIV amžiaus II p. – XV a. I p. Vilniuje veikė arbaletų dirbtuvės. Esama duomenų, kad XV a. pr. lietuviai jau naudojo padegamas arbaletų strėles.
Lietuvos kariuomenėje prigijus arbaletui, Vokiečių ordinas neteko vieno didžiausių pranašumų, kurio dėka jis lengvai užkariavo Prūsiją ir latvių, kuršių ir estų žemes.
Arbaleto, kaip ir kitų karybos naujovių, perėmimas ir pritaikymas leidžia geriau įsivaizduoti, kodėl Lietuvos ir Vokiečių ordino kovos vyko taip ilgai, nė vienai pusei neįgyjant strateginio pranašumo.
Haličo-Voluinės karai, Galicijos-Volynės karai – nuo 1340 m. iki 1392 m. trukę karai Haličo-Volynės kunigaikštystėje. Karai prasidėjo1340 m., kai buvo nunuodytas kunigaikštis Jurgis II Boleslavas ir LDK su Lenkijos karalyste pradėjo pretenduoti į kunigaikštystės žemes. Po karų pabaigos 1392 m. LDK atiteko Voluinė, o Lenkijai – Galicija.
Pirmasis etapas Beveik iškart po kunigaikščio nunuodijimo, Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis pasiuntė kariuomenę į kunigaikštystę, siekiant apsaugoti lenkų prekybininkus ir katalikus nuo galimų susidorojimų Lvovo mieste. 1340 m. birželį Kazimieras III atvyko su dar didesne kariuomene ir pradėjo derybas su vietinių bajorų vadu Dmitrijumi Dedko. Derybų metu Lenkijos karalius pažadėjo apsaugą vietiniams bajorams. 1340–1341 m. žiemą į kunigaikštystę įsiveržė Aukso orda ir iš jos puolė Lenkiją bei užėmė Liubliną. Ši ataka susilpnino lenkų pozicijas kunigaikštystėje. 1342 m. žiemą Boleslavo žmona Eufemija buvo išvežta į Varšuvą. Tais pačiais metais kilo nedidelis konfliktas dėl kunigaikštystės žemių tarp LDK ir Lenkijos karalystės, bet buvo greitai išspręstas priskiriant Haličo kunigaikštystę Kazimierui III, o Voluinės kunigaikštystę Liubartui.
Po 1348 m. lietuvių pralaimėjimo kryžiuočiams Strėvos mūšyje, Liubartas prarado visas turėtas teritorijas, išskyrus rytinę Voluinės dalį su Luckomiestu. Visas šias žemes užėmė Lenkijos karalius Kazimieras III ir jo sąjungininkas Vengrijos karalius Lajosas I Didysis, kuriam šios žemės buvo pažadėtos, jeigu Kazimieras III mirs nesulaukęs įpėdinių. Liubarto broliai Kęstutis ir Algirdas keletą kartų surengė karinius išpuolius prieš Lenkiją, siekdami atsiimti rytų Voluinę, tačiau tai jiems nepavyko. 1351 m. pavasarį Lajosas I paėme Liubartą į nelaisvę, bet jau vasarą paleido po derybų su Kęstučiu. 1352 m. lietuviai surengė dar porą karinių išpuolių, po kurių buvo sudarytos paliaubos, pagal kurias ne tik Voluinė ir Podolė vėl grįžo Liubartui, tačiau jam buvo priskirti ir Belzo bei Chelmo miestai. 1353 m. Liubartas dar kartą puolė lenkus. Kazimieras III atsakė žygiu, kurį paskelbė, kaip kovą prieš pagonis lietuvius ir gavo popiežiaus Inocento VI palaiminimą, tačiau šis žygis nebuvo sėkmingas.
1366 m. Kazimieras III sudarė karinę sąjungą prieš Liubartą su Mazovijos kunigaikščiu Semovitu III bei Liubarto sūnėnais Narimanto sūnum Jurgiu ir Karijoto sūnumis Jurgiu ir Aleksandru. Algirdui kariaujant rytuose su rusais, o Kęstučiui kariaujant vakaruose su vokiečiais, Liubartui teko gintis be jų pagalbos ir tai lėmė, kad jis buvo nugalėtas. 1366 m. rudenį buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Liubartui liko rytinė Voluinė su Lucku. Liubartas tapo priklausomas nuo lenkų. Kazimieras apdovanojo savo sąjungininkus suteikdamas Karijoto sūnui Jurgiui Chelmą, Aleksandrui Voluinės Vladimirą ir Narimanto sūnui Jurgiui Belzą.
1370 m. mirus Kazimierui III, Liubartas tuo pasinaudodamas atsiėmė visą Voluinę, o Haličas atiteko vengrams, kurie šį valdė iki 1387 m. Karas vėl atsinaujino 1376 m., kai Liubartas, Kęstutis ir Jurgis iš Belzo užpuolė Sandomiežą ir Tarnuvą, taip pat beveik pasiekdami Krokuvą. Po Vengrijos karaliaus Lajoso I atsakomojo puolimo ir Liubarto sūnų paėmimo į nelaisvę, Liubartas tapo priklausomas nuo Vengrijos. 1378 m. Lajosas I prijungė Haličo kunigaikštystę prie Vengrijos karalystės. 1382 m. mirus Lajosui I, Liubartas užpuolė vengrų kontroliuojamas pilis Kremenece irPeremyšlyje, bet į didelį karą nesivėlė. Tuo metu Lietuvoje, Lenkijoje ir Vengrijoje vyko kovos dėl valdžios. Lenkai karaliene išrinko vengrę Jadvygą ir pakvietė Jogailą tapti jos vyru. 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, pagal kurią LDK ir Lenkija tapo vieno valdovo valdomomis valstybėmis. 1387 m. Jadvyga prijungė Haličo kunigaikštystę prie Lenkijos karalystės. Liubartas mirė apie1384 m., o jo įpėdiniu tapo jo sūnus Fedoras, kurio valdžią pradėjo riboti Jogaila. Po Lietuvos pilietinio karo 1381–1384 m. Jogaila norėdamas susitaikyti su Vytautu pasiūlė jam Lucką ir Voluinės Vladimirą. Bet Vytautui buvo svarbiau įsigalėti LDK ir jis pradėjo kitą Lietuvos pilietinį karą 1389–1392 m. Pilietinis karas baigėsi Astravos sutartimi, kurioje taip pat buvo nuspręstas Haličo ir Voluinės kunigaikštystės likimas: Voluinė atiteko LDK, o Haličas Lenkijos karalystei.
Lenkijos-Lietuvos-Teutonų ordino karas vyko 1409-1411 tarp sąjungininkų – Lietuvos ir Lenkijos iš vienos pusės ir Teutonų ordino, palaikomo riterių iš visos Vakarų Europos, iš kitos pusės.
Karo priežastis buvo teritoriniai Lietuvos ir Lenkijos ginčai su ordinu. Lietuva pretendavo į ordino užimtą Žemaitiją, o Lenkija – į Dobrynės žemę. 1409 m. Žemaitijoje kilo Vytauto sukurstytas sukilimas prieš ordiną, kuris tapo tiesiogine karo dingstimi.
1409-1410 m. sandūroje karas vyko tik diplomatiniame fronte, nes žiemos metu karo žygis negalėjo būti organizuojamas. ARbitru ginče buvo kviestas Šventosios Romos imperijos imperatorius Vaclovas IV Liuksemburgietis, kuris buvo šališkas ordino naudai ir palaikė visus ordino reikalavimus. Žygis prieš ordiną surengtas 1410 m. vasarą. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės susitiko prie Červinsko ir kirto 1410 m. liepos 9 d. kirto sieną su ordinu. Kariuomenės traukė Marienburgo link. Prie Griunvaldo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. nugalėjo ordino kariuomenę atskubėjusią pasitikti priešininkų. Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių Europos mūšių. Mūšyje žuvo ir ordino vadovybė, tarp jų didysis magistras Ulrich von Jungingen. Ordino sutriuškinimas buvo toks skaudus, kad daugelis Prūsijos miestų be pasipriešinimo pasidavė Lenkijos Lietuvos kariuomenei. Tačiau Marienburgo užimti nepavyko. Link Marienburgo sąjungininkai pajudėjo tik praėjus keletui dienų po mūšio. Apgulčiai sąjungininkai nebuvo pasiruošę, jie neturė apgulties įrengimų, be kurių tokių įtvirtinimų, kokie buvo Marienburge paėmimas buvo praktiškai neįmanomas. Be to netrukus nuo apgulties pradžios Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Prūsijos pasitraukė.
Oficialiai karas pasibaigė Torūnės taika, kuri pasirašyta 1411 m. Pagal šią sutartį Lenkija gavo Dobrynę, o Lietuva – Žemaitiją, tačiau tik iki Vytauto mirties. Lietuvos ir Lenkijos tarptautinė padėtis akivaizdžiai sustiprėjo, tuo tarpu ordinas karo ir taikos sąlygų buvo labai susilpnintas.
Golubo karas (lenk. Wojna golubska) – 1422 m. liepos-rugsėjo mėnesiais trukęs karas tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės. Karas baigėsi 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Melno taiką, kuria ordinas pripažino savo pralaimėjimą ir visam laikui atsisakė pretenzijų į Žemaitiją.
1411 m. pasirašyta Torūnės taika nutraukė nuolatinius LDK ir Lenkijos karalystės mūšius su ordinu, tačiau ordino siena su Žemaitija taip ir nebuvo nustatyta. Lenkija taip pat negavo norėtų Pomeranijos, Pomerelijos ir Kulmo žemės. Po ilgų derybų dėl šių žemių, kurios baigėsi nesėkmingai 1414 m. kilo Bado karas. Kadangi lietuviai su lenkais negalėjo užimti stipriai įtvirtintų Vokiečių ordino pilių, jie kreipėsi įKonstanco susirinkimą, kad šis išspręstų šį ginčą. Susirinkimo metu buvo įkurta Žemaičių vyskupija su centru Varniuose ir Motiejus Trakiškis paskirtas pirmuoju vyskupu. Bet ir šis sprendimas neišsprendė ginčų tarp ordino ir LDK.
1419 m. gegužės mėnesį prasidėjo naujos derybos, kurioms vadovavo Milano vyskupas Bartholomew Capri. Ginčo sprendimo klausimas buvo perleistas Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui. 1420 m. sausio 6 d. šis nusprendė, kad Torūnės taika yra teisinga ir liekanti toliau galioti. Tai reiškė kad Žemaitija priklausys LDK tiktai iki Vytauto ir Jogailos mirties. Po jų abiejų mirties Žemaitija turės būti grąžinta ordinui. Tokį sprendimą imperatorius, matyt, priemė tikėdamasis ordino pagalbos Husitų karuose. Vytautas ir Jogaila nesutiko su tokiu imperatoriaus sprendimu ir jiems beliko tik dar kartą eiti kariauti. Jogaila dar nesėkmingai bandė kreiptis pagalbos į popiežių Martyną V.
1422 m. liepos mėnesį imperatorius Zigmantas ir vokiečių ordinas puolė Husitus, kurie prieš tai nusiaubė nemažą dalį Šventosios Romos imperijos. Pasinaudodami ordino koncentracija karuose su Husitais, Vytautas su Jogaila, padedami Moldavijos kunigaikštystės, užpuolė ordiną. Jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė pradėjo puolimą Ostrudos kryptimi. Ordino kareiviai atsitraukė link Liubavos. Kai paaiškėjo, kad ordinas nesulauks jokio pastiprinimo, Jogaila įsakė savo pulkams pulti ordino sostinę Marienburgą. Jogailos kariuomenė užėmė Riesenburgą, toliau eidami į pietus link Kulmo žemės užėmė Golubą. Jogaila nusprendė užbaigti karą kaip įmanoma greičiau, kol ordinui į pastiprinimą neatvyko magistro Paulio Rusdorfo pakviestos Šventosios Romos imperijos pajėgos. 1422 m. rugsėjo 17d. buvo sudarytos paliaubos, o 1422 m. rugsėjo 27 d. pasirašyta Melno taika, kuri užbaigė šį karą. Ši taika visiems laikams priskyrė Žemaitiją ir Jotvą Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir užbaigė LDK ir ordino karus.
ATR-Maskvos karas (1605–1618)
ATR-Maskvos karas (1605–1618) buvo antrasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir suirutę patiriančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Oficialiai karas buvo paskelbtas 1609 m., iki tol ATR kariniai daliniai kariniuose veiksmuose Maskvos kunigaikštystės teritorijoje dalyvavo tik kaip privačių didikų pavaldiniai.
Livonijos karas baigėsi 1582 m. sausio 15 d., kai tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos buvo sudarytos Jam Zapolės taikos sutartis 10 metų laikotarpiui. Pagal ją, Abiejų Tautų Respublika gavo Livoniją, Polocką ir Veližą, bet įsipareigojo grąžinti Velikije Lukus. Vėliau paliaubos pratęstos.
Maskvos didysis kunigaikštis Borisas Godunovas teikė didelę finansinę pagalbą Švedijai, kariavusiai prieš ATR. Todėl po jo mirties, ATR parėmė į Maskvos kunigaikštystę įsiveržusį Lžedimirtijų, o vėliau jau ir oficialiai pradėjo karinius veiksmus siekdama prisijungti Maskvos kunigaikštystę.
1605 m. birželio 20 d. - Lžedimitrijus kartu su Lenkijos armija įžengė į Maskvą.
Klušino mūšis 1610 m.
Klušino mūšis 1610 m.
1610 m. birželio 4 d. - Klušino mūšis
Lenkijos karūnos etmonas Stanislovas Žolkevskis nugalėjo Dmitrijaus Šuiskio (Maskvos) ir Jokūbo Delagardžio (Švedijos) jungtinę kariuomenę.
Nors apsiaustas dar 1609 m. rugsėjo mėnesį, tik 1611 m. birželio mėn. buvo užimtas Smolenskas.
Medalis, skirtas Smolensko paėmimui1611 m.
1612 m. rugsėjo 1 - rugsėjo 3 d. - Maskvos mūšis. Jonas Karolis Chodkevičius bandė prasibrauti iki Kremliuje įsitvirtinusios lenkų įgulos, tačiau nesėkmingai. Po poros mėnesių įgula buvo priversta palikti Kremlių. 1612 m. spalio 26 d. - Kremliaus įgulos kapituliacija
1618 m. gruodžio 11 d. – Deulino paliaubos. Didžiausias ATR teritorijos išsiplėtimas – atkovotas Smolenskas. Sutarties terminas - 14,5 metų laikotarpis, kuriam pasibaigus, MDK bajorai nutarė skelbti karą ATR ir prasidėjo Smolensko karas.
Septynerių metų Šiaurės karas – XVI amžiaus antrojoje pusėje (1563-1570) vykęs Danijos-Švedijos karas, kilęs Švedijai 1561 metais užėmus Šiaurės Estiją, siekiant įsigalėti Baltijos jūroje. Danija karą Švedijai paskelbė 1563 metų rugpjūtį. Kare Danijos-Norvegijos valstybę palaikė Liubekas bei Abiejų Tautų Respublika.
Lenkijos-Švedijos 1600-1611 m. karas buvo Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos konfliktų serijos dėl Livonijos ordino žemių padalinimo, prasidėjusių XVI a., tęsinys. Kita konflikto priežastis buvo Zigmanto Vazos kova su dėde Karoliu Sudermanlandiečiu dėl Švedijos sosto.
Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597-1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Zigmantas Vaza prarado Švedijos sostą.
Švedijos karaliumi karūnavosi Zigmanto Vazos dėdė Karolis Sudermanlandietis, kuris 1601 m. įsiveržė į Livoniją. Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų dėl Livonijos gynimo, bet neatsiuntė nei kariuomenės, nei pinigų.
Nors ir neturėdamas pakankamai kariuomenės Jonas Karolis Chodkevičius 1605 m. nusprendė neprileisti Švedijos kariuomenės prie Rygos ir pastojo jai kelią ties Salaspiliu. Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 m. nugalėjus 2,5 karto didesnę Švedijos kariuomenę Salaspilio mūšyje buvo sudarytos paliaubos, kurios vėliau pratęstos iki 1608 m.
ATR-Švedijos karas (1600–1629) buvo antrasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos. Karas vyko keturiais etapais (1600-1611; 1617-1618; 1620-1625; 1626-1629) su paliaubomis tarp jų. Nuo 1618 m. karas tapo dalimi Trisdešimtmečio karo visoje Europoje, kuriame susidūrė katalikai ir protestantai.
Livonijos karas baigėsi 1583 metais. Po to kilęs Vazų dinastijos ginčas dėl teisės į Švedijos sostą tapo beveik tris dešimtmečius trukusio ginčo pagrindu. Konflikto priežastis buvo Zigmanto Vazos kova su dėde Karoliu Sudermanlandiečiu dėl Švedijos sosto.
Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597–1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597–1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Konflikto ištakos siekė karo prieš Zigmantą laikus Švedijoje, kai 1593 m. mirus tėvui Zigmantas Vaza karūnavosi Švedijos karaliumi ir tuo pačiu metu buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Po 1597–1599 m. vykusio pilietinio karo Švedijoje Švedų puolimas (1600-1601)
Dar 1599-ųjų lapkritį princas Karolis IX įsiveržė į Narvą, o iki 1600-ųjų kovo iš Estijos (kuri netrukus formaliai pripažino Karolio valdžią) išstūmė visas lenkų įgulas.
1600 m. rugpjūčio 19 d. Taline (tuomet – Revelis) ir Narvoje išsilaipino apie 10 tūkst. švedų karių armija. Prisijungus estų didikams ir valstiečiams bendros pajėgos siekė 14 tūkst. karių, kuriems vadovavo Karolis IX. ATR pajėgoms Livonijoje vadovavo Vendeno vaivada Jurgis Farensbachas, turėjęs apie 2,4 tūkst. samdinių (įskaitant 800 husarų ir 1000 pėstininkų). Prisijungus Rygos miesto įgulai, Kurliandijos, bajorų šauktinių ir Lietuvos totoriams bendros pajėgos sudarė 4,5 tūkst. karių.
Apsijungusi Karolio armija išžygiavo 1600 m. rugsėjo 13 d. dviejomis kryptimis. Pirmoji iš Talino pasuko Piarnu link, o antroji iš Narvos į Tartu (tuomet – Dorpatas).
Su silpnomis pajėgomis Jurgis Farensbachas negalėjo atremti švedų puolimo, tačiau visgi sugebėjo laimėti keletą susirėmimų:
- 1600 m. spalio 29 d. – Karksės mūšis (latv. Karksi)
- 1600 m. lapkričio 15 d. – Lambažės mūšis
- 1600 m. spalio 17 d. – Piarnu
- 1600 m. lapkričio 3 d. – Viljandį (vok. Fellin)
Švedų apgultas Tartu (Dorpatas) pasidavė tik 1601 m. sausio 6 d.
Nors ATR laimėjo 1601 m. sausio 7 d. Cėsių (Vendeno) mūšį, kuriame 700 ATR karių atrėmė apie 3000 švedų puolimą, tačiau atlyginimo negaunantys samdiniai plėšikaudami apylinkėse priešiškai nuteikinėjo vietos gyventojus, kurie pradėjo remti švedus. Šie netrukus po pralaimėto mūšio užėmė Valmierą (vok. Wolmar).
Tuo metu Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų dėl Livonijos gynimo, bet neatsiuntė nei kariuomenės, nei pinigų.
1601 m. vasarį švedai pasiekė Dauguvos upę, o mėnesio pabaigoje pasirodė prie Rygos (kurios gynybai vadovavo pats Jurgis Farensbachas), o kovo 28 d. pradėjo Koknesės apgultį, kur miestas pasidavė balandžio 1 d. ir gynėsi tik pilyje likęs lenkų garnizonas.
Kai kurie švedų išpuoliai vyko ir kitoje Dauguvos pusėje – Kurliandijoje, net Žemaitijoje. Koknesės pilies švedai nesugebėjo užimti, todėl Karolis paliko 2600 karių prie pilies ir su kita armijos dalimi atsitraukė 30 km į rytus prie Erlės, kur vadovavimą perleido savo nesantuokiniam sūnui Karoliui Gylenhelmui (šved. Carl Carlsson Gyllenhielm), o pats grįžo į Švediją telkti naujų pajėgų.
1601 m. ankstyvą pavasarį Seimui patvirtinus naujus mokesčius, skirtus karui Livonijoje finansuoti, į čia išsiųstos karinės pajėgos, kurioms vadovauti pavesta garsiausiems ATR karvedžiams, pakeitė jėgų pusiausvyrą.
1608 m. Joachimas Frydrichas Mansfeldas (vok. Joachim Friedrich Graf von Mansfeld zu Vorderort) vėl užpuolė Livoniją, čia užėmė Daugavgrivą, Viljandį, Koknesę.
- 1608 m. rugpjūčio mėn. – Daugavgrivos apgultis (vok. Dünamünde, lot. Daugavgrīva)
- 1609 m. vasario 28-kovo 2 d. – Piarnu apgultis (vok. Pernau)
- 1609 m. rugsėjo 23-24 d. – Salio (Salacgryvos) jūros mūšis (vok. Salismünde)
- 1609 m. spalio 6 d. – Gaujos mūšis
Kariniai veiksmai atnaujinti padedant išdavikui Volmarui Farensbachui:
- 1617 m. birželį Švedija užima Piarnu, Vindau ir Dinamiunde.
1629 m. spalio 26 d. sudarytos Altmarko paliaubos, kurių metu, 1632 m. mirė Zigmantas Vaza, karaliumi išrinktas jo sūnus Vladislovas Vaza. Pasibaigus paliauboms 1635 m., Vladislovas Vaza pareiškė pretenzijas į Švedijos sostą.
1635 m. baigiantis paliaubų terminui reikėjo ruoštis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Nors renkamas karaliumi Vladislovas buvo pasižadėjęs nebesirūpinti Švedijos sostu, tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Lützen) (Vokietijoje) žuvo Švedų karalius Gustavas II Adolfas (Gustav II Adolf). Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną (Maria Eleonora of Brandenburg), bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunutę Gustavo II Adolfo dukterį Kristiną (Christina of Sweden). Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su švedais. 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos etmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.
1635 m. rugsėjo 12 d. sudaryta Štumsko taikos sutartis, turėjusi galioti 26 metus, pagal jos sąlygas Kristupas Radvila Jaunasis turėjo grąžinti Švedija sėkmingai užimtą Cėsių sritį Livonijoje, Lietuvai liko tik žemės pietinėje Dauguvos upės pusėje.
Taikos sutarties buvo laikomasi iki 1654 m. pabaigos, kai Švedijos riksdagas nusprendė įsikišti į ATR-Maskvos karą ir pradėjo Švedų tvaną, kuris baigėsi tik 1660 m. pasirašius Olivos taikos sutartį.
ATR-Maskvos karas (1632–1634)
(dažnai vadinamas Smolensko karu) buvo trečiasis karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės.
1618 metais sudarytos Deulino paliaubos galiojo 14,5 metų, šiam terminus einant į pabaigą MDK bajorai 1632 m. birželio 20 d. susirenkę ir dar nepasibaigus taikos terminui paskelbė karą. Tokį sprendimą paskatino Zigmanto Vazos mirtis ir bekaralmetis Abiejų Tautų Respublikoje. Vykstantis Trisdešimtmetis karas Europoje leido Maskvai prisijungti anti-Habsburgiškoje (ir anti-katalikiškoje) koalicijoje, palaikant Švediją.
1632 m. spalio 10 d. Michailas Šeinas (rus. Михаил Шеин) patraukė Viazmos link, per pora mėnesių MDK pajėgos užėmė Nevelį, Roslavlį, Starodubą, Počepą, Sebežą, Trubčevską,Suražą.
Gruodžio 5 d. Michailo Šeino pajėgos susirinko prie Smolensko ir pabandė pradėti apgultį. Netoliese ATR pusėje stovėjo apie 6 tūkst. karių, vadovaujami Smolensko vaivados LDK kariuomenės lauko raštininko Aleksandro Korvino Gosievskio. Kovo mėnesį Maskvos pajėgos sulaukė apgulties artilerijos. Gegužės-birželio mėnesiais maskviečiai bandė pralaužti sieną ir užimti miestą šturmu, tačiau buvo atmušti.
Rugpjūčio mėnesį Gonsevskiui į pagalvą atvyko Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila Jaunesnysis, bendros pajėgos sudarė apie 11 tūkst. karių.
Atminimo medalis, skirtas Vladislovo IV pergalei prie Smolensko
1633 m. birželio viduryje krymo totoriai, vadovaujami Mubareko Girėjaus įsiveržė į MDK. Tai buvo naujojo karaliaus pasiuntinybės į Krymo chanatą rezultatas. Sėkmingas totorių vasaros reidas sudavė didžiulį moralinį smūgį MDK armijai. 1634 m. vasario 14 d. Michailas Šeinaskapituliavo.
1634 m. birželio mėnesį buvo sudaryta Polianovkos taikos sutartis. Iš esmės buvo paliktos ankstesnėsDeulino paliaubų sąlygos, tik MDK perėjo Serpeiskas, o naujasis Lenkijos karalius Vladislovas IV atsisakė į pretenzijų į Maskvos sostą. Tačiau sutartis esminės valstybių priešpriešos nepanaikino, konfliktas atsinaujino po nepilnų poros dešimtmečių, kai 1654 m. prasidėjo ketvirtasis ATR-Maskvos karas.Faktiškai Abiejų Tautų Respublika šiuo laimėjimu nepasinaudojo, nes krašte tuo metu virė kova su karaliumi ir kilo Zebžydovskio rokošas. Pralaimėjęs Salaspilio mūšį, Karolis Sudermanlandietis naujo žygio neberengė. Tuo laikotarpiu su švedais daug kartų buvo sudaromos paliaubos. Vėliau, kai Zigmantas Vaza, neatsisakydamas sosto, ėmė agituoti savo naudai Švedijoje, 1617 m. karą atnaujino Gustavas II Adolfas, kilo 1617-1618 m. karas.